Braliukai ir pinigai

Savaitgalį atvažiuoja latviukai, komanda dailiu tokiu pavadinimu Miesnieki, kas išvertus reiškia mėsininkai ir labai tinka toks pavadinimas regbio komandai.. Iškart nuteikia lyriškai. Braliukai, bet gali būti, kad ir nelabai. Kai pamenu vieną kartą Latvijoje....

Varėme tada savo produktą į Latviją gana dideliais kiekiais. Atsimenu užeinu į sandėlį pas latvius, tam kampe atpažįstu etiketes – mano kūryba, kitame kampe, atseit produktas iš kito latvių krašto galo – vėl manosios  etiketės. Lengvai atpažįstamos, nes dizainerio fantazija apribota. Bo kalėme jas po pigiai, patys beveik viską su spaustuvininku ir paišėme. Koks trečdalis tos prekių grupės sandėlyje tikrai  iš Lietuvos, ale lengvai latvizuotos...Pamenu buvau jau tiek ištobulėjęs latviškų etikečių gamyboje, kad net su čystais  Latvijos  starovierais iš Daugpilio  leisdavausi  į ilgus filologinius ginčus dėl teisingo užrašymo etiketėje ir net laimėdavau dėl tokios raidės g su paukščiuku. Patys braliukai  tą raidę  silpnai mokėjo.

Bet pasidariau pernelyg išdidus ir iš partnerių  Latvijoje pradėjau reikalauti aiškiau rašyti kas gamina – Lietuva. Tada jie pasakė man atvažiuok. Buvo tai dar ikikriziniai laikai, ką tik įsirovė į Latvijos rinką Maximos ir kiti lietuviški prekiniai ženklai. Per kokius metus Latviją užplūdo Lietuvos verslas.

Atvažiavau. Braliukai davė man prekybos agentą ir pasakė: važiuok, klausykis. Keikė kas antras prekybininkas lietuvius. Nes rusiškai, kai latviškai keikė – nesupratau, bet iš atskirų žodžių įtariau tą patį. Dėkui kolegoms, jie manęs nepristatė kaip lietuvio ir buvau visur pristatomas  kaip mokinys. Vienoje parduotuvėje savininkas sugebėjo keikti lietuvius 10 minučių, taip jam buvo prispaudusi uodegą Maxima.

Padėkojau  kolegoms už vaizdingą pamoką  apie  Lietuvos vardo minėjimą  etiketėse. Nuo tol  etiketėse Latvijai  rašiau Lietuva (it koks išdavikas) kuo mažesnėmis raidėmis arba visai vengiau gimtojo krašto paminėjimo....

Taigi moralas: braliukas  braliuku, o pinigai  atskirai.