2013 m. vasario 5 d., antradienis

Didelės žirkliarankio rankos




Yra keistų sportų. Vienas man visai nesuprantamas  yra slidžių sportas.
Ir tas  kur lygumų,  ir tas kur nuo kalnų, ir net ant vandens. Visi – no sense.
Tėvas slidinėjo. Bet kaip ir žaidžiant šachmatais taip ir slidėmis jo net nebandžiau pavyti. Taip abiejų sportų ir nepamėgau.
Nuo kalnų slidžių nemeilės jaunystėje (tai apie 30) mane buvo išvežę draugai pagydyti  į Slovakiją. Štrbske pleso, Tatranska Lomnica, Smokovec ir kiti lietuvių pamėgti žiemos kurortai. Visi bendrakeleiviai jau buvo toli pažengę ir man sakė tai visiškas kaifas ir išmoksi  greitai, nes esi sportininkas. Faktiškai ir nereikės tave mokyti.
Aha, ir nemokė. Parodė kaip užsidėti apkaustus, kaip pasisukti ir griūti net nemokino, nu šitą tu moki....Tiesa, turėju gražų šviesiai  žydrą slidininko kostiumėlį. Buvo aptemptas, ryškus ir madingas. Bet su tokia spalva moterys žiūrėjo kažkaip įtartinai ir teko mokytis vienam. O gal baimę joms sukėlė nevaldomas besikeikiantis didelis kūnas. Greit pabodo vienam griuvinėti. Lyg ir kažką pradėjau suprasti. Ypač kai apsvarstėme dienos įvykius prie alaus  bokalo.
Tad kitą dieną visi išvykome į aštresnes trasas. Kolegos parodė vos ne 90 laipsnių kalną. Čia pradinukams. O patys nuvarė į kalnus kur stovint viršuj nesimato apačios. Buvau nuvažiavęs pažiūrėti. Iškart parvažiavau atgal. Važiuoja  nuo tokio kalno mano galva žmonės  tik palaikomi stipraus tikėjimo į aukštesnes jėgas. Arba jau šaukdami  Alach Akbar....
Pirmiausia  naujokėlių kalne suplyšo per užpakalį žydrasis kostiumėlis. Nes buvo sportiškai aptemptas. Per visą siūlę nuo juosmens per tarpkojį iki juosmens. Nes posūkį padarydavau gerai, bet po to iškart krisdavau. Protas nespėdavo persiorientuoti iš posūkio  į tiesę. mat buvo labai galingai koncentruotas tik į posūkį. Baisus greitis tiesėje verti stabdyti vieninteliu man žinomu būdu – kūnu  į sniegą
Antra  - kažkur palikau pirštines. Ir toks šiurkštus tų tiesių sniegas, kur eidavo po posūkio, iki kraujo nuraižė man abiejų  rankų krumplius. Nes krumpliai tarnavo kaip stabdžiai. Veidu gi nestabdysi. Nuo kalnų nusiridenau jau verkdamas beveik nuo rankų skausmo. Kraujas lašėjo nuo krumplių. Parvariau į bazę. Gailestingos  moteriškės apibintavo kumščius kai  nusiėmiau žydrojo kostiumėlio draiskanas  nuo savęs. Matyt tada jau buvau kiek panašesnis į normalų vyrą.
Deja buvo jau per vėlu. Krumpliai supūliavo. Tad ant rankų teko dėti jau didesnius bintus ir visai jau buvau panašus į žirkliarankį Fredą iš anuomet madingo  siaubo filmo. Alaus bokalą pakelti reikėjo abiejų binto bigių ir  tai dar skaudėdavo. Likusią savaitę kalnuose praleidau ekskursaudamas geležinkeliu po  aplinkinius kaimelius ir krūpčiodamas vien pamatęs naivų žmogelį besinešantį  kalnų slides.
Tas stiprus jausmas slidėms taip ir išliko visam gyvenimui....
Rašyti komentarą