2013 m. spalio 28 d., pirmadienis

Apie kapeikas ir telefonus



Monetos anais laikais buvo tokios.
Viena kapeika – gazuotas vanduo be sirupo iš automato. Trys kapeikos gazuotas vanduo su sirupu iš automato. Už dešimt kapeikų teko gerti sausą vyną iš tokio pat standartinio gazuoto vandens automato Krymo pliaže. Tai matyt  buvo vienetinis įvykis, nes dėl tokios atrakcijos pamenu sugriuvo tos dienos planai keliauti kur nors kitur. Likome visai dienai prie to maloniojo dešimtkapeikio automato. Vienu metu alaus automatai už kapeikas buvo netgi ir Vilniuje, Sporto rūmuose. Bet alaus automatai jau buvo sudėtingesni nei gazuoto vandens. Bent jau didesni.  Taigi techninė mintis kaip panaudoti monetas kirbėjo ir sovietams.
Už  dvi kapeikas galima buvo paskambinti iš telefono automato gatvėje mieste.
Mane vidiakų  laikais šiurpindavo išmanieji amerikonų telefonai, mat į kuriuos galėdavai paskambinti. Iš doro tarybinio tik pats galėjai skambinti, nors sklido legendos, kad buvo kažkur ir specialių automatų į kuriuos galėjai  skambinti. Bet matyt tai tik vienos labai galingos sovietinės įstaigos telefonai.
Gatvių etiketas leido tiesiog duoti dvi kapeikas prie telefono būdelės žmogui, jei negalėjai iškeisti jam pinigų.. Tas pats gatvių etiketas neleido ilgai plepėti tose būdelėse, nes nekantrūs eilėje  prie durų barškindavo į duris monetomis. Ir jiems reikia skambinti.
Aišku telefonų automatų būdelės gatvėse buvo kaip ir viskas  TSRS-e. Daug metalo, kliba ir be galvos padaryta.. Rodos, jei tiksliai pamenu, būdelės dažytos gelsva spalva. Kabinų stiklus daužydavo gatvių chuliganai. Gumos, kurios turėjo prilaikyti kabinų stiklus, tirtėdavo nuo  menko prisilietimo kaip per nedidelį žemės  drebėjimą.Taip sunku buvo kalbėti į ragelį tolimai gražuolei meilius žodžius tose smirdinčiose ir kiaurai vėjo košiamose būdelėse.
Ir patys telefonų aparatai dažnai kybodavo su liūdnu nupjautu laido galu arba išimta garso membrana. Vidinės kabinų sienos buvo išbraižytos keiksmažodžiais bei  telefonų numeriais. Kadangi viskas buvo deficitas, tai ir detales iš viešųjų  telefonų  meistrai auksarankiai (iš ano laiko ir tebėra išlikusi šita dinozaurinė  keista vyrų rūšis, kuri beveik viską moka pasidaryti patys) išėmę rasdavo kur panaudoti. Tada žmonės  buvo ne tokie nevykę kaip dabar, pasigamindavo patys radijas, diskotekų aparatūrą bei elektrines gitaras.
Dar labai blogą paslaugą padarė viena rusiška komedija. Ten patyręs žmogus taip trenkia į telefono  korpusą, kad jam maloniai išbyra visos tos dienos sukauptos aparate monetos. Na tai visi iš širdies ir trankė, jei aparatas parodydavo mažiausią kaprizą. Ir kartais tikrai gerai  trinktelėtas veikdavo geriau.
Penkių kapeikų moneta tiko didžiuosiuose miestuose įeiti į metro, bet pas mus Vilniuje autobuso ar troleibuso bilietas tekainavo keturias kapeikas, tai mums tokios penkiakapeikės ir nereikėjo.

15 kapeikų moneta jau tiko tarpmiestiniams telefonų pokalbiams. Palangoje štai buvo visai didelė kontora tiems  tarpmiestiniams  pokalbiams ir pamenu kaip laukdavome ilgai pokalbio kad ir su Vilniumi, ir belaukdami prisiklausydavome visos TSRS geografijos – Maskva, Syktyvkaras, Rostovas, būtinai su kabinos numeriu, taip kviesdavo sujungėjos-telefonistės žmones pokalbiui. Pakviesti paknopstomis bėgdavo į savo kabiną, ten susijaudinę nuo ilgo laukimo rėkdavo alio, alio. Pokalbis dažnai nepavykdavo dėl prasto ryšio, tekdavo  rėkti baisiu balsu ir jokio intymumo tose kabinose nebuvo. Galėjai gyvai girdėti  po kiek dešra, kokios ant tilto vakare suknelės, meilės  ir kitas gyvybiškai svarbias problemas net gana toli nuo kabinos. 
Dar buvo 10,  20, 50 kapeikų monetos ir tada jau rublis. Rublis taip pat  moneta, kurioje buvo dažni Didžiojo Spalio,  karo pergalių ir Lenino jubiliejų paminėjimai. Vienas rublis  buvo ir popierinis, bet tai jau visai kita istorija...
Rašyti komentarą