Knygų klubas. Apie 140-ą straipsnį

-         Visi beveik su 140-u straipsniu,  - pratęsiau mintį.

Ir Kazys palaimingai atsiduso. Savi.

Pas mus kameroje netyčia buvo su kitokiu straipsniu tik aš ir trumpam atvykęs  kitas toks interneto veikėjas. Tas buvo suvis  priplaukęs, gavo 20 parų už bandymą  įžeisti prezidentę  ir tai jam buvo beveik nusispjauti. Dar niekas nebuvo girdėjęs tokios trumpos bausmės – 20 parų. Ėjo prižiūrėtojai žiūrėti stebuklo. Tik baisesnė bausmė interneto žmogui buvo metams laiko atimtas kompiuteris kol vyko tyrimas. Tas jam tikrai buvo skaudu, tai  sėdėjimo  laiką tuo tik ir skundėsi. Visai galva veikėjui buvo nuo kompiuterių pavažiavusi jau...

Tas  140-as  straipsnis duodamas už smurtą su aplinkiniais, bet iš pradžių nesėdi. Tik ribojamas tavo laisvas  laikas, privalai nuo 22 iki 6 ryto būti namie. Visi labai apsidžiaugia tokiu lengvu straipsniu  - valio, nepasodino - ir laiku pagėrę negrįžta namo iki 22 val. Tad policija griebia be kalbų ir iškart neišblaivę sodina 90 parų.

Kai kurie liumpenai  nelabai ir suvokia šio straipsnio esmę. Štai kameros   kolega iš Naujosios Vilnios  pateko net be apatinių į kamerą. Į šį straipsnį 52 metų Vileikos gyventojas pateko kai girtas grįžo namo ir motina neįsileido. Jam buvo lauke šalta, tad jis išdaužė langą ir įlipo namo miegoti. Taip gavo 140-ą straipsnį.

Vėl gėrė kažkur, nesilaikė užkardymo sąlygų ir kartą kai  greitai iš ryto nubėgo pachmielo parduotuvėn (net be triusikų, tik su kelnėmis, nes labai degė šachtos), tai jį ir susėmė prie parduotuvės. Kontingentas policijai žinomas, optimaliau  ieškoti prie parduotuvės nei namie.

Tai  su šituo  Vileika savaitę,  kol išėjo iš užgėrimo anabiozės, buvo neįmanoma  susišnekėti. Savaitę kol ilgametis alkoholis iš jo organizmo valėsi Vileika bandė suvokti  kur jis ir kodėl  čia papuolė. Nauji baudžiamojo kodekso sudėtingi vingiai jam buvo nesuvokiami. Kaip taip, iškart į už grotų? Kad nebuvo namie?  Taigi gėrė.

Po alkoholio išgaravimo savaitės jau pradėjo skaityti. Ką? Na aišku Bukovskio Paštą. Tai buvo skaitalas numeris vienas kameroje. Numeris du – tavo memuarai. Turėjau atsispausdinęs. Bet kadangi Vileikai virš 50 metų, tai skaitymui reikia akinių, o jų Vileika neturėjo. Jis nieko neturėjo...  Tai galėjo  skaityti Amerikos kolegos užrašus tik po 15 minučių, ir tik prie  gero apšvietimo. Bet jau irgi geras degradas...atrodė lyg 70 metų...nors narkomanai vis tiek baisiau. Alkoholikų degradacija lyg ir švelnesnė.

Kolegos  kameroje  neturėjo pinigų. Ir  Vileika, ir tie kiti du gamtos vaikai. Pinigų turėjau tik aš. 
(bus daugiau)