2013 m. spalio 3 d., ketvirtadienis

Knygų klubas. Pramogos



Pramogų knygų klube (mus taip praminė prižiūrėtojai, nes aktyviu knygų skaitymu smarkiai  skyrėmės nuo kitų kamerų) buvo nedaug. Atsitikimai iš gyvenimo, baudžiamojo kodekso aptarimas, rankdarbiai, pasivaikščiojimai, sportavimas, skaitymas, meditavimas į lubas  gulint lovoje, miegas.
Kortomis pavyzdžiui kalėjime lošti negalima, jei tau brangi gyvybė. Nes praloši ne tik ką turi kameroje, bet ir viską ką turi laisvėje. Yra tokių specialistų – nurengs iki paskutinio siūlo. Leis penkis kartus laimėti, užkabins, o po to finansinis krachas.
Siūlė aišku visiems muchomoro darbą. Apie 200 litų per mėnesį. Laisvai vaikščiojantis po vidines patalpas pagalbinis darbuotojas. Bet tada jokios pagarbos iš aplinkinių nebeturėsi. Visi visada žinos, kad tu muchomoras, turėsi visiems patarnauti ir apskritai  būsi žemiausia kasta. Ir muš tave kas netingės ir dar blogiau. Iki galimo lytinės orientacijos pakeitimo. Muchomorai  sėdėjo septintoje kameroje ir vos tik man kildavo koks reikalas iškart rėkdavau pro kameros langelį durnu Pravieniškių bachūro  balsu:
-         Ei, septyyynta!
Ir jie žaibu prisistatydavo. Jau buvo išdresuoti.

Svarmenis  irgi pasidarėme iš knygų. Svorio nenumečiau, bet praradau nereikalingas apimtis per juosmenį, pradingo gerojo  gyvenimo kūno putlumas, raumenys paryškėjo.
Rankdarbiai? Štai iš pradžių neturėjome arbatinuko. Be arbatinuko kaip be laikrodžio -  kalėjime prapultis. Bet kiek  ten už grotų jau prikaupta ilgaamžės gyvenimo išminties. Jau sakiau kaip iš kojinės daromas suvenyrinis tušinukas. O arbatinuką pasidarėme iš lagamino. Ilgai aiškinti technologiją, bet lagamino ertmė išklota folija iš cigarečių pakelių, kaitinimo elementas iš nelegaliai sudaužytos  kalėjimo lemputės ir arbata užvirdavo mums per 15 sekundžių.
Lukiškėse su pasivaikščiojimais tragiškai. Gauni tokį minimalistinį plotelį trijų metrų aukštumo sienomis valandai, kad tik matai dangų. Gerai jei nelyja. Bet kai lijo, kartą bandėme  grįžti anksčiau laiko. Daužėmės į duris. Lukiškių pochujistams-prižiūrėtojams tas kalinčių daužymas  iki lemputės. Valandą atlaikė  mus po lietumi ir visiškai drebančius nuo šalčio įleido tik griežtai po valandos. O langai Lukiškių kameroje tai irgi išdaužyti. Vėsuma ėjo per kaulus. Tai kartais patys savanoriškai neidavome pasivaikščioti jei oras prastas.
Pravieniškių prižiūrėtojai jau aukštesnės kultūros. Reaguoja į tavo skambutį. Nes jei netinka oro sąlygos – parves anksčiau  iš pasivaikščiojimo. Langai naujoviški, sveiki.

Apibendrinant – geriau nesėdėti. Bet pasėdėti galima be didesnių dvasinių kančių. Tereikia tik gerai pasiruošti. Pirmą kartą sėdantiems galima būtų aiškiau sudėlioti ką galima, ko negalima. Ką reikia pasiimti būtinai, ko neimti. Surašyti normalų saitą su praktiškais patarimais pirmą kartą sėdantems. Ne vien tik bomžai ir gamtos vaikai gi patenka už grotų. Vidutinės  klasės atstovai  irgi sėda.  Neišsižadėk ubago lazdos ir turmos kaip sakoma...

(pabaiga)
Rašyti komentarą