Vat ką turėjo
Juropskas, tai turėjo žemės davaliai.
Miškai, ežerai ir pelkės su krūmynais laukė. Laukė jau pora dešimtmečių ir
dabar sulaukė. Visi staiga nutarė pasidalinti
Juropsko žemę. Iš ten ir iš kitur, ir net demokratiniu būdu bandė dalinti. Nepavyko. Žemė atkakliai nesidalino ir įsikibusi laikėsi tėvynės kraštų.
Išmanūs deputatai
atvyko ir net jie galų gale pamatė kaip žemė kabinosi į tėvynės kraštus bei
nedeputatus. Nedeputatai irgi norėjo savo gabalo. Ir žemės, ir to ką turi
deputatai.
Šliaužiojo po žemę
kukulakiai šliužai. Demokratija kabojo
ant dar rudeninio voratinklio.
Visi lakstė ir
buvo nepatenkinti šešiolika parašų,
kuriuos gal padirbo, o gal tik nematė, net gąsdino demokratinėm procedūrom
deputatus. Aušo šiltas pavasaris ir stebėtojus krėtė šiurpas.
Kas dirbs tą taip
visiems reikalingą Juropsko žemę po kelių savaičių? Klausimas stovėjo ant
briaunos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą