Yra žinomos
istorijoje įvairios klastingos
organizacijos. Kaip antai KGB, Securitate ar
Stazi. Su panašia teko man
susidurti ir mes kartu su kolegų pagalba beveik įveikėme ją.
Ta organizacija
vadinama ilgai ir gremėzdiškai - “Protų kovos su Robertu Petrausku”. Mūsų
komanda pirmadienį paėmė antrą vietą Lietuvoje. Ilgai ropštėmės aukštyn. Kiek
vargo, kančių patyrėme, kiek alaus bokalų ištuštinome. Negalvojome, kad kada nors pasieksime tokį lygį. Juk
matėme kaip atrodo tos komandos, kurios pasiekia pirmas, antras vietas – akys kostmose, eina lėtai,
kliūna už bet kurios kliūties, vienu žodžiu šnekasi su dievais. Akyse pasirodo
gyvybė tik jei užduodamas klausimas su gera zagogulina. Bet matyt ir mes jau
pasiekėme tokį lygį, jau pradedu kliūti už daiktų....
Taigi tose protų
kovose užduodami keisčiausi klausimai.
Sveiko proto normalus žmogus iš gatvės pabaltų, sutrūkčiotų galūnėmis ir
atšalęs iškeliautų į amžinos medžioklės plotus išgirdęs apie ką ir kaip ten
klausiama. Bet mes per pusantrų metų treniruočių beveik visus klausimus jau
suprantame.Atsakymus tiesa ne visada.
Ir dar ta
klastinga organizacija leidžia patiems kurti klausimus. Štai ant šito triuko aš
ir pasimoviau.
Klastingasis
Petrauskas užduoda tavo atsiųstą klausimą tik po dviejų ar pusantro mėnesio. Pirmą kartą aš užmiršau
jau klausimą/atsakymą, galvojau, va nei vieno mano klausimo vistiek nebus...Bet
uždavė. Po dviejų mėnesių. O aš
atsakymą pamiršau ir kadangi klausimas buvo labai klastingas (apie liberalų
iškamšas) – iš naujo nesugebėjau sugalvoti teisingo atsakymo. Komanda biškį
negerbė po to manęs, vos nepašalino iš kapitonų. Buvo gautas nurodymas siųsti
atsakymus dukrai, gal ta atsimintų arba
užsirašytų.
Po to vieno
klausimo atsakymą atsiminiau. Po to buvo trečias. Išgirdau, kad bus mano
klausimas ir iš anksto apšalau. Perskaitė . Nu vėl nifiga nebuvau siuntęs
tokio. Kažkas panašaus buvo, bet ne taip... O komanda su nerimu žiūri
tiesiai į mano sąžinę. Negaliu sakyti,
kad neprisimenu. Žiūriu į vyr.dukrą, ta irgi neprisimena.tokio klausimo.
Sugalvoju visiškai išsigandęs atsakymą, bet jaučiu visais kūno taškais per
kuriuos įprastai bausmių metu mušama –
ne toks atsakymas.
Ir akurat.
Atsakymas ne toks, komanda maištauja. Siūlo
primygtinai man nebesiųsti
klausimų, nes tik blogiau nuo to. Namie
skubiai pasitikriname užrašus. Klastingasis
Petrauskas taip pakeitė mano sukurtą
klausimą, kad ten nieko iš ano
klausimo/atsakymo ir neliko. Tik tas pats istorinis faktas. Komanda
atleido man paskutinį kartą.
Ir štai šį
pirmadienį vėl buvo mano klausimas. Man nuo tos žinios iškart galvon
įplaukė didelis šaltas aisbergas, tas
pats kuris pražudė Titaniką. Galvoje
tamsa, bortų traškėjimas ir ūžia
šiaurės vėjas. Komanda nekvėpavo ir su
neviltim žvelgė į kapitoną. Bet ūmai
galva atitirpo - ir aš žinojau
atsakymą. Ir sušukau:
- Aš žinau, aš atsimenu!!!!!!!
Ir tai taip įkvėpė visą šaiką, kad toliau
varėme nesustodami iki pat antros vietos Lietuvoje.
Taigi jums matyt
labai keista, kaip gali sėkmingai žaisti komanda su tokiu kapitonu.
Mums dar labiau
keista.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą