Apie operos hierarchijas

Vakar gan atsitiktinai pakliuvau  į naujos lietuviškos operos Kornetas repeticiją, jau beveik generalinę, su visa scenografija, bet stabdomą kartais klykiančiais vadų balsais. Trupė vadų  nuomone buvo  visai beviltiška intelektiniu ar bet kokiu kitu požiūriu.

Teatre mano kukliu įsitikinimu pagrindinis asmuo yra režisierius. Bet operoje – visai ne. Ir tenorai visai ne žmonės. Žmonės – choras, dirigentas, baritonai, solistas.

Repeticija prasidėjo didele bet kultūringa dirigento ir režisieriaus Varno diskusija ar verta stabčioti repeticiją dėl kiekvieno menkniekio. Dirigentas nelabai įsiklausė Varno ir varė savo liniją stabčiojo kur jam blogai kvėpavo choras ar neryškiai dainavo vaikai. Korneto partijos atlikėjas parodė savo požiūrį į abu lyderius. Ilgai neišėjo į sceną kai jo reikėjo pakartojimui. Dingo, niekas nerado. Matyt ramiai suvalgė pasislėpęs savo vakarinį kebabą...

Taigi supratau dirigentas kaip ir daro ką nori. Orkestras jo klauso gana efektyviai, nes turi dirigentas  lazdelę.  O režisierius neturėdamas jokio galios simbolio  rankose  gailiu balsu tik cypčioja. Štai choras jį atvirai vos ne masiniu streiku pagąsdino. Užsimanė mat parazitas, kad choras greitai persirengtų, kai chorui tik 4 asistentės. Maištas buvo ryškus, su dideliu operiniu žingsniu kaip Aidoje į priekį ir tekstu išrėktu garsiai - mes nespėjame. Už pusiau  persirengusio  choro nugaros galima buvo pajusti profsąjungas, darbo kodeksą ir net maidaną. Spektaklio statytojas akyse priblėso po choro paaiškinimo apie jo galimus  greičius. Taigi choras žymiai kietesnis nei režisierius.

Vaikai, kurie prabėga  scenos pakraščiais, suvis  buvo nesuvaldomi. Jie net pačio dirigento nelabai klausė. Atskira visiškai klasė.

Režisierius atsigavo tik apšaukdamas scenos mechanikus, tie, kaip bebūtų keista, bijojo režisieriaus. Tokie  vieninteliai ko gero tą vakarą bailiai Vilniaus operoje. Net du kartus gavo velnių scena. Nors šiaip ten ir buvo mano galva gražiausi  meniniai  sprendimai. Savaime suprantama opera  moderni, su choro kvėpavimais, vaikų dainomis, tekstų nė velnio nesuprasti, dainuoja bene  4 kalbomis. Reikia pačiam gerai žinoti Rilkę, kad susigaudytum kas ten per monai vyksta. Žavingas modernus bardakas. Bendras vizualus kai kurių scenų grožis pagaudavo net mane.

Tamsoje repeticijos metu atslinko dar keli tipai. Laikėsi net tamsoje išdidžiai. Taip  sužinojau dar kelias hierarchines subtilybes. Štai baritonas Chrebtovas yra kietas. Su juo dar kažkoks baritonas/bosas visus 3,14zdavoja ir mažiukas tenoras Rafa  Karpis bandė pro juos prasėlinti nepastebėtas, bet nepavyko. Buvo pastebėtas. Buvo apkalbėtas ir tik praėjęs šimtą metrų pabandė nedrąsiai atsikirsti. Bet silpnai. Supratau  - tenorai  kaip ir režisieriai – operos hierarchijoje apatinėje lentynoje.