2014 m. vasario 14 d., penktadienis

Kaip keisti pinigus



Štai išgirdau, kad Kazachstanas vienu ypu nurėžė nuo savo tengės 20 procentų. Žybt kaip skustuvu ir viskas. Be didesnių kalbų. Aha, šiaip ten su pinigais jie labai griežtai. Pinigai tose šalyse  galvos skausmas ir geriau  kai be jų.
Štai Taškente  yra trys kursai. Vienas, nu jau visiškiems dundukams yra oficialus.  Aišku oficialios  keityklos tai nykuma ir žmogus jose  keičiantis savo dolerius vertas pasigailėjimo ir kiekvienam praeiviui norisi stverti  jį už rankos – ką darai, brolau? Už dolerį gauni  tik  1600?
Antras kursas, tai tartis su pažįstamais ar viešbutukų savininkais. Tada doleris  jau riebesnis, 2000 somų. Nors  ir šitas veiksmas palydimas atodūsių ir šnibždesių pakampėmis. Moterys keičiančios tyliai šiurena popieriukais, skaičiuoja pasiseilėdamos pirštus, spragsi surišimo gumytėmis ir dūsauja. Matyt dėlei kaltės jausmo suteikimo, kad taip verti jas pažeisti įstatymus.
Bet galima išsikeisti ir turguje, pavyzdžiui Alajaus ar Čorsu. Vaizdelis vertas atskiro aprašymo.
Į turgų įėjome pro pat putpelių prekijus. Putpelės narveliuose uzbekams labai gražu ir padori kaimiška čaichana privalo turėti narvelį su putpelėmis. Ir neklauskite kodėl, nežinau. Taip yra. Už putpelių ir dynių (būtent dynių, melionai neskamba, be dynių jokiame turguje niekaip)  stovi eilė žalčiais besiraitančių žmogėnų. Jie tiesiog blogis lyg iš kokių “Šventųjų motorų”. Leos Carax prisirinktų personažų dešimčiai filmų. Maži, kreivi, persisukę, slidūs ir pasalūniškai šnibžda žodžius dolar, dolar, dolar. Būtent šnibžda, bet aš galiu juos girdėti  toliausiai dar nuo putpelių eilės. Tokio pat tolimo šnibždesio girdimumo atstumu, bet į kitą pusę nuo putpelių stovi milicininkai. Jie kaip ir mato girdi, bet nemato. Vyksta savotiškas baletas, kadangi Taškento opera ir baletas jau remontuojamas šimtą metų, tai veiksmas vyksta čia, Čorsu turguje. Šokis dolar, dolar - matom, nematom.
 Pasitikslinau kursą, geras kursas, išmaniai pasakiau,  ir visa gyvatiškoji eilė suvinguriavo aplink. Lyg žalčiai pasakų Eglės marškiniuose.
Taip, turguje  kursas įstabus, štai pulčiau ir keisčiau it nuogas maudytis, už savo dolerį jau gaučiau kokius 2600 somų. Bet yra  nedidelės paslaptys. Baleto šokėjai, tie kurie su uniforminėmis kepurėmis, irgi žmonės ir irgi dirba. Jiems reikia darbo rezultatų, tad jie  patys  voliuntaristiškai sprendžia, kuris lochelis jiems negražus  ir tada jį apiformina  kaip valiutinį nusikaltėlį. Sako kas dešimtą ar kas dvidešimtą ima už parankių. Aš savo grožiu abejojau visada. Tad gali ir mane taip. Už parankių ir vedasi. Nusėdus nuvesto  nesėkmingos valiutinės operacijos dalyvio liūdnų batų keliamoms dulkėms vėl tęsiasi tas pats baletas. Dolar, dolar ir matom nematom.
Šis choreografinis  vaizdas mus įtikino ir ten turguje, ir vėliau  Uzbekistano valiutos rinkoje dirbome jau tik su profesionaliais nusikaltėliais. Štai Bucharoje išsikvietėme banditinį bankelį ant ratų su dviem apsauginiais. Buvo jau vakaras ir visą kaitrią dieną praleidęs ant  kojų  bankelio atstovas atrodė lyg narkomanas, vegetuojantis dvi dienas be įprastos dozės. Apsauginiai rodos jau turėjo jį prilaikyti už parankių, nes krepšys su somais  buvo bankininkui pernelyg sunkus. Bankelis sąžiningai atskaičiavo kursą 2000 už dolerį ir tylomis dingo. Banditų bankas dirbo gerai. Pas mus  joks veikėjas  po to neatėjo ir jokių papildomų mokesčių už konfidencialumą bei servisą neuždėjo.


Gera žinoti Azijoje tą trapią ribą tarp teisingumo  bei nusikalstamo pasaulio veikėjų. Teisingai  pasirinkęs tik dar labiau pamėgsti tas egzotiškas vietas.
Rašyti komentarą