Kultūros ministerija siūlo utilizuoti Vamzdį

Nemarioji Kultūros ministerija siūlo visuomenei balsavimo būdu nuspręsti Vamzdžio likimą. Man patinkantis variantas - utilizuoti. O Jūs pasirinkite savąjį:

http://www.lrkm.lt/index.php?-881827092

Gruzija, apie 1980

Tarybinė Gruzija 1980. Brežnevas dar gyvas, o gal jau ir nebe. Nesvarbu.

Goris. Stalino muziejus(visiškai neįsivaizduojamas reiškinys anais laikais TSRS). Dar uždarytas. Laukiame dviese. Prieina dar žmonės. Pašnekiname - aišku lietuviai.

Dar Goris. Pavalgome valgykloje ir naiviai paprašome grąžos. Valgyklininkas išskečia akis, tyli, tyli ir po geros pauzės ištraukia saują kapeikų, tėškia mums ir sako :
- На.... вибирай!!!!

Mums Tbilisyje pradingo ūmai pinigai. Kartą rytą prabundame parke Tbilisyje, prošal bėga sportininkas ir klausia ką čia veikiate, mes atsakome neradome kur pernakvoti. Sportininkas nubėgdamas mesteli:
- Надо было ко мне приходить.
Jo net nugara nubėgant išsitiesia kaip gerai jis pasakė.


Baisiame taupymo režime priversti grįžti Gruzinų karo keliu link namų. Autobusas Tbilisi – Ordžonikidzė. Važiuojame gruziniška tvarka. Be bilietų. Stebime. Visi sumoka išlipdami. Artėja Ordžonikidzė ir mūsų likomo valanda. Svarstome ar autobusų vairuotojai ginkluoti kinžalais. Lipu pirmas ir parodau į Dalių:
- Брат заплатит.
Dalius parodo dar gale autobuso net mėlynai juodo gymio gruziną su aerodromo dydžio kepe.
- Брат заплатит.
Mes išlipę iš už kampo stebime. Vairuotojas ryžtingai užtveria kelią mūsų broliui. Scena nebyli, bet iš plačių rankų mostų matome šventą aerodrominio gruzino pasipiktinimą, kad jis turįs du blondinus brolius.

Kam skambina varpai?

Retas bežino kam skambina varpai katalikų bažnyčiose vidurdienį.


Labai gerbsiu tą, kuris atsakys.

Nekaltai nukentėjęs Kazys Binkis

Vargšas Kazys, na iš kur jis galėjo žinoti,kad taip prisidirbs dar 1937 metais Kaune. Parašė visiškai netolerantišką knygelę apie Joną pas čigonus. Kaip Jonas nemėgo praustis, kaip išėjo pas laisvuosius čigonus, tie jį tepė terpentinu, kad padoriai išrodytų. Vienžo, visiška netolerancija. Ir tautinių mažumų šmeižimas. Rezultatai matomi iš bibliografinės pažymos, jei 90aisiais praeito šimtmečio metais Jonas pas Čigonus buvo spausdinamas kas 4 metai, tai XXI a. knyga yra Juodajam Antitolerancijos Sąraše.



Jonas pas čigonus : apysaka švaros priešininkams. - Kaunas : Sakalas, 1937. - 32 p. [kiti leidimai: 1945, 1966, 1975, 1992, 1996, 1999]

Eglutė, žaisliukai!!!

Grįžo permanentinė kankynė. Vakar rytą buvo paskelbtas šūkis – eglutę į namus.
Aš kaip labiausiai gyvenimo patyrimo iškankintas iškart nuliūdau. Bus daug riksmo, griuvimų ir tragedijų. Taip ir buvo.
Sintetinė eglutė buvo apsinešusi nuo ilgo gulėjimo užkampyje pelėsinėmis apnašomis. Todėl maudėsi nuo pat ryto visą dieną vonioje. Atitinkamai mes, nesintetiniai, likome nehigieniški. Kai jau higieniška eglutė buvo pastatyta kambaryje, pasirodo niekas nežino, kuriam rūsyje liko per visus persikraustymus žaisliukai. Nes per bet kurį kraustymąsi eglutės žaisliukai pametami pirmiausiai. Kaip ir seni fotografijų albumai. Buvo pervažiuotos opeliu visos buvusios gyvenamos vietos ir buvę rūsiai. Rezultatas toks – radome du stiklainius medaus. Tas gerai. Bet su verksmu buvo pranešta – žaisliukų nėra niekur. Medaus stiklainių ant eglutės nekabinsime. Nedrąsiai pasiūliau - gal kabinam saldainių. Į ką buvo balkaniškai karštai atsakyta – pats saldainius ir surysi per dvi dienas, parazite.
Tada vienas šeimos gyventojas logiškai pasiūlė dar kartą peržiūrėti šio buto vieną užkaborį ir ten buvo rasti gražiai sudėti ironiškai pasislėpę žaisliukai. Kadangi metas jau buvo vėlus(o paieška nuo pat ryto ir visi jau pavargo), puošyba jais bus pratęsta šiandien. Iš anksto drebu....
Kam buvo tikrai smagu tai kūdikiui. Stebėjo šurmulį išplėstomis akimis.Visgi pirmoji gyvenime eglutė...todėl ir naktį miegojo gerai.

Led Zeppelin ir neįvykdytas planas

Šitai irgi atsitiko Kalvarijų gatvėje. Juk ji tokia ilga. Tada dar ji vadinosi Dzeržinka. Kur dabar Ibrahimo mašinų stovėjimo aikštelė buvo fotoatelje. Ten dirbo veikėjas, kuris vėliau tapo skulptoriumi Aučyna.
Antras personažas – Dalius. Taip, tas pats pulko sienlaikraščio dailininkas.
Taigi mums buvo po 19 metų ir reikėjo kažką daryti, nes pasaulis(tiksliau merginos) vieningai mūsų nemylėjo. Mes mašinėle nusiskutome plikai galvas. Aučyna pasakė padarys mums menines nuotraukas. Nes fotoatelje pardavimų plano vis nedarė, nebuvo žydas ir todėl jautė šeštuoju jausmu – neilgai jis dirbs toje fotoatelje. Ir tais laikais Kalvarijų gyventojai nebuvo linkę įsiamžinti mene.
Nuotraukos pavyko gražios, skulptūriškai išryškėjo visas mūsų liūdesys, ausys ir kaukolės gumbai. Nuotrauka iki šiol puošia daug man žinomų albumų. Sujaudinti meno fakto ištraukėme visus mano institutiniame portfelyje slėptus butelius vyno. Visus ir ištuštinome. Išbaidydami dar kelis paskutinius fotoatelje klientus. Paskutinius ir tos dienos laiko požiūriu, ir aplamai, nes juk retas norėtų fotografuotis fotoatelje, kurioje Led Zeppelin visu garsu klauso girti devyniolikamečiai plikiai. Aučyna dar ne kartą vakarėlio metu apgailėjo planą. Man iš Aučynos raudojimų užsifiksavo dienos apyvarta 12 rublių. Būsimasis skulptorius išėmęs iš kasos juos gailiai rodė ir sakė uždarys mus, oi uždarys. Po to mane įveikė nekokybiškas matyt ir tada Anykščių vyno produktas ir tamsoje nuėjau ieškoti kibiro. Kibiro neradau, radau keistą vonią su raudona šviesa ir ten paslydęs įvirtau. Skystis vonioje buvo nešaltas, ten buvo patogu ir taip užmigau.
Ūmai pakirdau tamsoje. Įvairūs skardiniai prietaisai barškėjo man į juos trankantis ir niekas neatėjo manęs gelbėti. Nei vieno žmogaus, net jokio murzino fotoatelje katino. Durys užrakintos. Aš spąstuose.

Visiškoje neviltyje plavinėjau po tamsą. Palaipsniui galvoje susidėliojau patalpų planą. Patalpos turi krosnį ir du išėjimus. Krosnis gerai nenumirti nuo šalčio. Bet laisvė geriau. Sukaupęs jėgas išmušiau pečiu duris, kurios į kiemą.
Laisvė. Vakaras jau buvo vėlyvas. Ir malonus krosnimis kvepiantis Dzeržinkos laisvės oras skverbėsi į mano plaučius. Pilna krūtine įkvėpiau.

Portfelis, bliamba. Pagal TSKP istorijos užrašus su go-bango partijomis mane kaip įsilaužėlį ras kaip mat. Vienas grįžti bijojau. Išlindau gatvėn, pasižvalgyti galimų draugų. Akurat, prie kampo nuobodžiavo vietinis nepilnametis Dzeržinkos gatvės kontingentas. Primenu – mano galva šviežiai plika kaip biliardo kamuolys. Iškart rusiškai jiems pavariau, kasoje 12 rublių, einam paimti fotoatelje, man atiduodate tik portfelį.
Ir įvyko tai, ką tikroji Kalvarijų gatvės istorija gėdingai nutyli. Vietinis kontingentas pabalo, pasakė eik tu ..., ir dėjo į kojas.
Likau išsižiojęs ir visiškai nesupratęs kriminalinio mentaliteto. To dar nebuvo.
Tuo laiku privažiavo voronokas(milicijos mašina) ir išlaipino Aučyną su Daliumi. Pasirodo juos išvežė iš fotoatelje į skyrių, nes vakarėliui įsisiūbavus būsimas skulptorius griaudint Led Zeppelin atidarė fotoateljė duris ir pradėjo mėtyti lempas į Felikso Dzeržinskio gatvės vidurį, nes lempų nebereikės, nes plano nėra, nebus ir gyvenimo irgi nėra. Milicija abu aktyvius akcijos dalyvius parišo. Manęs tykiai miegančio ryškalų vonioje draugai neišdavė, bet aš to nežinodamas vos pats neprisiviriau košės.

Ačiū Dzeržinkės kriminaliniam elementui, kuris su manim nesusidėjo.

Pokalbis su karalium: o galėjot...

Naujoje VKlasėje paskaičiau interviu su Urachu. Nykus žaliasis. Čia apie Urachą. ERnesto Parulskio tipas iš teksto VK pabaigoje šimtąkart įdomesnis.
Ot kur gerai nutylėtas straipnis. Duodu galvą nukirsti redaktoriui buvo smagu pasikalbėti. Tik nieko įdomaus neišspausdino iš to smagaus pokalbio.
Tik praslydo mintis apie vagis politikus ir monarchus, kurie būtų išauklėti nevogti. Daug kalbėjote apie monarchiją, bet liaudžiai dar anksti?
Urachas vizualiai tinkamas  Rytų Europos monarchijai. Ūsai riebūs, nosis didelė kaip pas a.a.Juozą Jaruševičių, liaudiškas toks tipažas.