Recenzija...

O dabar dar pabaigai kelios mintys dėl knygų leidybos. Autorius visą skyrių yra paskyręs ir verslo memuarams. Ten giriasi ir strateginiu mąstymu. Tai aišku, ką tas jaunimas čia supranta, bet visgi šitos knygos leidyba, strategiškai buvo visiškas pravalas. Knyga buvo išleista nemokamai, elektroniniu formatu. pastarasis momentas aišku yra puiku – maži kaštai ir t.t. Bet reikėtų suprasti, kad chaliava tai ir yra vertinama kaip chaliava. Toje mainų transakcijoje, kai aš duodu nieko, tai nieko ir negaunu. Kapitalizmas gi. Ir nūnai po kelių mėnesių sekę padūsavimai, kad nėra kas skaito ir nėra recenzijų – tai kas ir turėjo gautis. Aišku, perskaitė daug kas, bet tik tie visiški fanai, kurie ilgus metus jau skaitė blog’ą ir turbūt nieko naujo neperskaitė. Taigi, mano take’as, dėl knygos leidybos būtų toksai:

a) knyga parduodama už labai brangiai (tarkim koks simbolinis 100$) ir tokiu būdu tampa labai didele bibliografine retenybe, kurią gauti yra sunku, o gaunama yra suvirškinama labai greitai. Tai čia būtų dvigubas laimėjimas, nes įkūnytų ir “deficito” sąvoką, kai visi bandytų kažkaip iš kažko tą knygą susiveikt;

b) dėt standartiškai į kokį nors amazon’ą už normalią, nenulinę kainą. Nieko labai su daug entertainment value, bet visgi daug geriau nei dabar.

/ten duoda velniu

Kaip blogą padaryti populiariu?

Vargšas Grumlinas bandė pas save parašyti kaip padaromas populiarus blogas.
Prirašė šešis punktus, bet tiesą nuslėpė.
Viskas elementaru, gerbiami Vatsonai, tereikia tekste panaudoti raktinius žodžius, pagal kuriuose mano blogą  gūglyje rado šimtai žmonių.
Diktuoju tuos žodžius, užsirašykite, vargolei:
voločkova
jubiliejaus organizavimas
kotovskis
alvinas karpis
geriausi lietuviški filmai
40 kaštonų
geriausi Lietuvos poetai
erotika
baliaus organizavimas.

Viskas. Surašote  juos tekste ir jūsų blogas teisingame kelyje į populiarumą.

Na jei šunys bijo...

Vakar vėl ilgai neatėjo miegutis ir nuliūdusi mažė pasakė,  kad bijo pabaisos. Pagalvojau, štai jums broliai Grimai, raganos ir visokios vokiškos žudynės. Prisipasakojau kas vakarą pasakų..

Laimei prisiminiau kelis jorkšyriukus iš kiemo.

-         Taigi su manimi nieko niekada  nebijok. Aš didelis ir storas. Manęs net šunys kieme bijo.

Ir išvardinau  visų tų kiemo jorkšyriukų vardus. Ir tas bijo, ir tas, ir net tas  bijo.

Mažė pagarbiai išklausė  tėtės bijančių šunų vardų sąrašą. Tai padarė jai įspūdį.

Padavė man ranką  ir pasakė;

- Tu  visada su manimi vaikščiok.

Ir ramiai  užmigo. Pagalvojau štai  nemadinga šiais laikais  būti dideliu  ir storu, bet juk tėvų tokių poreikis didelis. Kurių net kiemo šunys bijo.

Liberali Libija

Po Kadafio Libijoje siautėja  anarchija. Šalis faktiškai kontroliuojama keturių armijų.

Geriausiai sekasi Misuratos uostui – respublikai. Respublika Libijos  mastais turtinga, nors net neturi savo naftos. Misurata kopijuoja  Venecijos respubliką. Misuratą valdo žmonių rinkta įtakingų biznierių taryba. Mokesčių beveik nėra. Aplinkiniai miestai, kurie buvo prieš Misuratą, sugriauti be teisės atstatyti. Respublikos  sienos kontroliuojamos blokpostais.

Rodos afrikietiško liberalizmo pavyzdinis modelis.

Ot ir ne.

Tie patys blokpostai griežtai neįleidžia į miestą bent kiek tamsesnės odos žmonių...Keista miesto klestėjimo sąlyga
Libijos anarchijos vaizdeliai čia

Knygų klubas. Pramogos

Pramogų knygų klube (mus taip praminė prižiūrėtojai, nes aktyviu knygų skaitymu smarkiai  skyrėmės nuo kitų kamerų) buvo nedaug. Atsitikimai iš gyvenimo, baudžiamojo kodekso aptarimas, rankdarbiai, pasivaikščiojimai, sportavimas, skaitymas, meditavimas į lubas  gulint lovoje, miegas.

Kortomis pavyzdžiui kalėjime lošti negalima, jei tau brangi gyvybė. Nes praloši ne tik ką turi kameroje, bet ir viską ką turi laisvėje. Yra tokių specialistų – nurengs iki paskutinio siūlo. Leis penkis kartus laimėti, užkabins, o po to finansinis krachas.

Siūlė aišku visiems muchomoro darbą. Apie 200 litų per mėnesį. Laisvai vaikščiojantis po vidines patalpas pagalbinis darbuotojas. Bet tada jokios pagarbos iš aplinkinių nebeturėsi. Visi visada žinos, kad tu muchomoras, turėsi visiems patarnauti ir apskritai  būsi žemiausia kasta. Ir muš tave kas netingės ir dar blogiau. Iki galimo lytinės orientacijos pakeitimo. Muchomorai  sėdėjo septintoje kameroje ir vos tik man kildavo koks reikalas iškart rėkdavau pro kameros langelį durnu Pravieniškių bachūro  balsu:

-         Ei, septyyynta!

Ir jie žaibu prisistatydavo. Jau buvo išdresuoti.

Svarmenis  irgi pasidarėme iš knygų. Svorio nenumečiau, bet praradau nereikalingas apimtis per juosmenį, pradingo gerojo  gyvenimo kūno putlumas, raumenys paryškėjo.

Rankdarbiai? Štai iš pradžių neturėjome arbatinuko. Be arbatinuko kaip be laikrodžio -  kalėjime prapultis. Bet kiek  ten už grotų jau prikaupta ilgaamžės gyvenimo išminties. Jau sakiau kaip iš kojinės daromas suvenyrinis tušinukas. O arbatinuką pasidarėme iš lagamino. Ilgai aiškinti technologiją, bet lagamino ertmė išklota folija iš cigarečių pakelių, kaitinimo elementas iš nelegaliai sudaužytos  kalėjimo lemputės ir arbata užvirdavo mums per 15 sekundžių.

Lukiškėse su pasivaikščiojimais tragiškai. Gauni tokį minimalistinį plotelį trijų metrų aukštumo sienomis valandai, kad tik matai dangų. Gerai jei nelyja. Bet kai lijo, kartą bandėme  grįžti anksčiau laiko. Daužėmės į duris. Lukiškių pochujistams-prižiūrėtojams tas kalinčių daužymas  iki lemputės. Valandą atlaikė  mus po lietumi ir visiškai drebančius nuo šalčio įleido tik griežtai po valandos. O langai Lukiškių kameroje tai irgi išdaužyti. Vėsuma ėjo per kaulus. Tai kartais patys savanoriškai neidavome pasivaikščioti jei oras prastas.

Pravieniškių prižiūrėtojai jau aukštesnės kultūros. Reaguoja į tavo skambutį. Nes jei netinka oro sąlygos – parves anksčiau  iš pasivaikščiojimo. Langai naujoviški, sveiki.

Apibendrinant – geriau nesėdėti. Bet pasėdėti galima be didesnių dvasinių kančių. Tereikia tik gerai pasiruošti. Pirmą kartą sėdantiems galima būtų aiškiau sudėlioti ką galima, ko negalima. Ką reikia pasiimti būtinai, ko neimti. Surašyti normalų saitą su praktiškais patarimais pirmą kartą sėdantems. Ne vien tik bomžai ir gamtos vaikai gi patenka už grotų. Vidutinės  klasės atstovai  irgi sėda.  Neišsižadėk ubago lazdos ir turmos kaip sakoma...

(pabaiga)

Knygų klubas. Pinigai ir psichologinė pagalba

 

 Pinigų sąskaitoje turėjau  tik aš. Už cigaretes gaudavau visas  galimas paslaugas, pakviesdavo  man muchomorus, tvarkydavo mano budėjimo metu kamerą ir taip toliau. Dirbti man nereikėjo ir gal todėl visi ir mano knygas skaitė, pradžioje  iš pagarbos gal man, nežinau. Bet po to visi įprato skaityti.Vienas narkomanas už cigaretes man net iš kojinės padarė Lukishkes-style tušinuką - suvenyrą. Per skylę sienoje tarp kamerų susitarėme, taip keitėmės cigaretėmis ir suvenyru. Tik dar man reikėjo paaukoti vieną savo kojinę suvenyriniam tušinukui.

Turėjome originalų nuotykį. Kelias dienas nebuvo jokio  laikrodžio. Tai čia visiška kankynė. Aš nebegalėjau įsivaizduoti, kad taip svarbu turėti laikrodį. Laimei atėjo Kazys su laikrodžiu.

Galiu palyginti dabar  jau Lukiškes su  Pravieniškėmis. Pravieniškėse geriau. Nors prižiūrėtojų kontingentas abiejuose kalėjimuose toks, kad nustembi, kodėl  jie už kitos durų pusės, o ne čia viduje -  kameroje - su tokio pat mąstymo būdo bei identiško žodyno kolegomis...

Lukiškėse žemos kameros, aukštėja tik į vidurį kameros, Marijampolė, kitas gamtos ir 140-o straipsnio vaikas Lukiškėse galėjo stovėti tik viduryje kameros, nes buvo beveik dviejų metrų ilgio. Lukiškėse tualetas atviras, skylė grindyse, ten kur valgai. Šlykštu. Lukiškėse duoda vizualiai valgyti lyg ir daugiau, bet skonis toks bjaurus, kad pirmas dvi dienas suvis nevalgiau. Negalėjau. Pravieniškėse mažiau maisto, bet geresnė maisto kokybė. Tačiau  ir ten būna savotiškų maisto šuolių. Vieną savaitę štai buvo tris kartus per dieną perlinių kruopų patiekalai. Visiškas  peilis. Net gamtos vaikai nebevalgė. Maitinausi tada alyvuogėmis iš parduotuvės...

Tad jei kas gali rinktis – Pravieniškės tikrai geriau nei Lukiškės.

Minėjau personalą. Yra viskas kaip turi būti Europos Sąjungos kalėjime. Visokie socialiniai darbuotojai, psichologai, kunigas.  Mus priėmė psichologas, pašnekėjo.

Pacituosiu. Ateina naujas kalinys. Psichologas jam:

-         Ar tu debilas?

-         Ne,  – sako susinepatoginęs  kalinys,  - ne debilas aš.

-         Gerai. Taip ir užrašysime, psichologinių problemų  nenustatyta. – pasitenkina atsakymu patyręs žmonių sielų daktaras.

Arba kitas nuteistasis bandė pasakoti nemiegąs naktimis, jaučiąs psichologinę įtampą. Senasis  psichologas atsakė taip:

-         Gerai, duosime tau tabletę. CB.

-         O kokia  tai tabletė? CB, nežinau tokios. - jau džiaugiasi psichologo  dėmesiu kalinys.

-         Čiulpk bybį, sutrumpintai.

Agitavau dar kamerą nueiti pas kunigą, į mišias, bet kažkaip nei vienas nepasiryžo. Užteko kolegoms psichologo.

Gaila, kad neturėjau pasiėmęs “Dievų miško”. Būčiau palyginęs. Kažkaip įtariu būčiau radęs aplinkoje  visiškai tiesioginių citatų iš Balio Sruogos romano. Esmė likusi ta pati.

Pramogos. Buvo ir tokių...

(bus daugiau)

Knygų klubas. Apie 140-ą straipsnį

-         Visi beveik su 140-u straipsniu,  - pratęsiau mintį.

Ir Kazys palaimingai atsiduso. Savi.

Pas mus kameroje netyčia buvo su kitokiu straipsniu tik aš ir trumpam atvykęs  kitas toks interneto veikėjas. Tas buvo suvis  priplaukęs, gavo 20 parų už bandymą  įžeisti prezidentę  ir tai jam buvo beveik nusispjauti. Dar niekas nebuvo girdėjęs tokios trumpos bausmės – 20 parų. Ėjo prižiūrėtojai žiūrėti stebuklo. Tik baisesnė bausmė interneto žmogui buvo metams laiko atimtas kompiuteris kol vyko tyrimas. Tas jam tikrai buvo skaudu, tai  sėdėjimo  laiką tuo tik ir skundėsi. Visai galva veikėjui buvo nuo kompiuterių pavažiavusi jau...

Tas  140-as  straipsnis duodamas už smurtą su aplinkiniais, bet iš pradžių nesėdi. Tik ribojamas tavo laisvas  laikas, privalai nuo 22 iki 6 ryto būti namie. Visi labai apsidžiaugia tokiu lengvu straipsniu  - valio, nepasodino - ir laiku pagėrę negrįžta namo iki 22 val. Tad policija griebia be kalbų ir iškart neišblaivę sodina 90 parų.

Kai kurie liumpenai  nelabai ir suvokia šio straipsnio esmę. Štai kameros   kolega iš Naujosios Vilnios  pateko net be apatinių į kamerą. Į šį straipsnį 52 metų Vileikos gyventojas pateko kai girtas grįžo namo ir motina neįsileido. Jam buvo lauke šalta, tad jis išdaužė langą ir įlipo namo miegoti. Taip gavo 140-ą straipsnį.

Vėl gėrė kažkur, nesilaikė užkardymo sąlygų ir kartą kai  greitai iš ryto nubėgo pachmielo parduotuvėn (net be triusikų, tik su kelnėmis, nes labai degė šachtos), tai jį ir susėmė prie parduotuvės. Kontingentas policijai žinomas, optimaliau  ieškoti prie parduotuvės nei namie.

Tai  su šituo  Vileika savaitę,  kol išėjo iš užgėrimo anabiozės, buvo neįmanoma  susišnekėti. Savaitę kol ilgametis alkoholis iš jo organizmo valėsi Vileika bandė suvokti  kur jis ir kodėl  čia papuolė. Nauji baudžiamojo kodekso sudėtingi vingiai jam buvo nesuvokiami. Kaip taip, iškart į už grotų? Kad nebuvo namie?  Taigi gėrė.

Po alkoholio išgaravimo savaitės jau pradėjo skaityti. Ką? Na aišku Bukovskio Paštą. Tai buvo skaitalas numeris vienas kameroje. Numeris du – tavo memuarai. Turėjau atsispausdinęs. Bet kadangi Vileikai virš 50 metų, tai skaitymui reikia akinių, o jų Vileika neturėjo. Jis nieko neturėjo...  Tai galėjo  skaityti Amerikos kolegos užrašus tik po 15 minučių, ir tik prie  gero apšvietimo. Bet jau irgi geras degradas...atrodė lyg 70 metų...nors narkomanai vis tiek baisiau. Alkoholikų degradacija lyg ir švelnesnė.

Kolegos  kameroje  neturėjo pinigų. Ir  Vileika, ir tie kiti du gamtos vaikai. Pinigų turėjau tik aš. 
(bus daugiau)