2009 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis

Ukbaras still alive

Maloniai primenu, kad Ukbaras vis dar gyvas čia:
http://ukbaras.blogspot.com/
Įsijungė net tikras filologas Liutus į tekstų paieškas. Jo dėka šalies kontūrai vis labiau ryškėja pro lietaus šuorus. Nedidelis pavyzdukas:
Ukbaro Valstybinis liūdesys
Lietus Ukbare lemia valstybės Ekonominį Klestėjimą ir Valstybinį Liūdesį.
Analitikai jau ketvirtą dešimtmetį nesutaria, iš kur Ukbaro valstybės biudžetas gauna pajamų, dėl to visuotinai pripažįstama, kad pajamos gaunamos iš analitikų nesutarimų. O Valstybinis Liūdesys nėra oficialiai pripažintas ir viešai apie jį kalbėti vengiama. Tačiau beveik kiekvienas ukbarietis, įpusėjęs antrą butelį aitrios raisto trauktinės, papasakoja prašalaičiui įdomių dalykų.
Jei Ukbaro vyrai snarglėjasi – tai įprasta priskirti lietingo klimato padariniams. Jei moterys ašarojasi – įprasta priskirti moteriškumui. O vaikai ir taip sriūbauja be priežasties. Bet visi jie jau iš motinos įsčių atsineša Didįjį (Valstybinį) Liūdesį.
Taigi, praktiškai visi be išimties ukbariečiai nuo pat gimimo verkia, tik to nematyti, nes visų veidai ir taip nuolat drėgni nuo lietaus. Didi paslaptis - kad Ukbaro gyventojai verkia tik iš Valstybinio Liūdesio, daug didesnio už liūdesiukus, lemtus atskirų kūno ar sielos dalių skausmų. Dėl to ukbariečiai visada laimingi asmeniškai ir nuolat nelaimingi pilietiškai. Nes didesnis liūdesys kompensuoja mažesnįjį.
Pasak legendų, keli Ukbaro išminčiai sugebėjo išvengti Valstybinio Liūdesio – taikydami iš labai senų laikų žinomą meditaciją. Reikia atsisėdus lotoso poza po lietvamzdžiu prarymoti kuo ilgiau, negalvojant apie tai, kad lietus negalvoja apie tave. Tada ir patampa ramu.
Rašyti komentarą