Kai pirmą kartą pamačiau Dauguviečio auskarą savo akimis nepatikėjau. Buvo tada dar anas laikas, ir joks auskaras negalėjo kabėti viešoje vietoje ant vyro ausies. O juo labiau ant skulptūros prie pat Lenino prospekto. Apėjau kelis kartus ir dar paklausiau draugų: auskaras, bl...t, visi kaip pritvoti paliudijo. Auskaro kabojimo faktą aptarinėjome bromoje sukdami vyno butelį ratu.
Tai šiandien gali Vilniuje metale rasti berniuką valgantį kaliošus ar seną žydą glostantį mergaitę. Anuomet auskaras ausyje buvo įrodymas, reiškęs yra ir buvo ir gal bus kitaip. Galimybės nuotykis. Nors ir metale. Važiuojant dešimtu autobusu į Vaivą šeštadienio nuotykių buvo šilta pravažiuoti Borisą su auskaru. Auskaro neįžiūrėdavau pro murziną autobuso langą ir specialiai nelandžiodavau tikrinti. Tiesiog tvirtai žinojau – pažadas kaba.
Dabar skvero erdvę atlaisvinęs pono Čodrio indiškų patiekalų restoranui Boriso auskaras irgi man liudija. Būti kitaip negali. Nuotykio pažadas neišsipildė.
Tad Dauguviečio paminklėlio ištrėmimas yra mano galva visiškai teisingas veiksmas. Perlydytas ar paslėptas net nebesvarbu. Balamūtijo mane jauną....
Prieš 1 dieną
2 komentarai:
Tikrai? Indiškų patiekalų restoranas? Bet juk ponas Čoudhris, regis, persimetė prie tajų patiekalų? Apšvieskite runkelį iš provincijos.
Antra vertus, kai kadaise perskaičiau laikraštyje apie mogolišką jo restorano virtuvę su KIAULIENOS patiekalais... :D
Indiški, indiški, kartais pasiblaško , bet vėl indiški.
Rašyti komentarą