Leidau sau pavadinimui paplagijuoti vieno tokio žymaus blogerio mintį. Ir vakar važiuodamas mikriuku po darbo – keista geros mintys lenda į galvą mikriukuose – taigi vakar vėl stebėjau kokios tos moterys. Jos visos likę ten pat, vis dar be krypties.
Štai sustoja mikriukas stotelėje. Moteris žiūri į mikriuką, keleivis išlipa, moters lūpos kruta, ji skaito koks šio civilizacijos produkto maršrutas, keleivis uždaro duris, moters veide sušvinta lėtai atslenkanti mintis - o gal važiuoti mikriuku, vairuotojas išvažiuoja ir aš atsigręždamas dar matau kaip moteris kelia ranką, ji jau nori važiuoti šiuo mikriuku. Bet jau vėlu, mes išvažiavome.
Štai kita moteris su akiniais mojuoja iš tolo mikriukui, sustok, brangusis.
Kai mikriukas kala stabdžiais prie jos ji perskaito kad ne tas numeris ir nusisuka, nesėkmingai bandydama apsimesti, jog ne ji mojavo ranka ir apskritai stotelėje jos beveik nėra. Vairuotojas keikteli ir nuvažiuoja.
Graži moteris net pasikraipo kad geriau atrodytų kitame sustojime, nes jos švenčiausiu įsitikinimu mikriukas su prie lango priplojusiais nosis vyrais sustojo pasigrožėti ja. Kam gi dar sustoja automobiliai mieste? Tik dėl gražuolių.
Labai sena moteris stotelėje skaito užrašą ant mikriuko. Oro uostas? ir jos veide atsispindi baisus nustebimas, kas tai do oro uostas ir ko ten braunasi žmonės ant to oro. Oras juk yra visur ir kaip gali uostas būti ore? Jos veido mina kinta nuo paprasto nusistebėjimo iki tokių prajovų pasmerkimo.
Kelionės pabaigoje mano galvoje atsirado ir apibendrinimas stebint visas šias moterų giminės atstovių pastangas – kur jūs, moteriškės be krypties, į feminizmą. Jėzau, jėzau, vargeli švenčiausias...
Prieš 5 valandas
4 komentarai:
Minis teisingai sakė apie tokius, kaip Tamsta. Esi apgailėtinas seksistas, kamuojamas savo nepilnavertiškumo prieš moteris suvokimo. Prirašei čia mielų juokingų niekų, nieko nesakančių ir nereiškiančių. Tai kas, kad moteriškė ilgai mąsto- rinktis tą mikriuką, ar ne. Tai kas, kad ji pasirenka būtinai ne tą, o kai jau šaukštai po pietų- tada jau kelia triukšmą ir pretenzijas, kad ne tas, kurio jai reikėjo, suėdė jos gyvenimą. Taip yra, ir nieko tame naujo- kaltas visada būsi tu. Ir džiaukis, nes esi jai būtinas būtent tam. Kad būtum kaltas, kai ji pasirenka ne tą mikriuką.
Bet užtai jos sugeba tai, ko tu niekada nesugebėjai ir nesugebėsi.
Ne tik kojines suporuoti poromis.
Ne tik daryti du, tris, keturis darbus vienu metu iškart: megzti, sekti bėgantį pyragą, sekti tv serialą ir plepėti telefonu. Viskas vienu metu ir viskas sėkmingai. Mėginai taip? Aišku, ne. Nesugebėtum.
O ar bandei su jomis kalbėtis? Taip? Sakai, neįmanoma susikalbėt, nes jos kažkaip keistai mąsto?
Aha. Jos turi nesuvokiamą normaliam žmogui (homo vulgaris, t.y.- man, čolovik) sugebėjimą mąstyti iškart vienu metu apie kelis visai nesusijusius skirtingo lygio dalykus.
Pvz., jūs vidury nakties audringai aptarinėjate tavo kaltes ir skyrybų neišvengiamumą, dalinatės turtą bei vaikus ir čia pat ji pasiteirauja, ko norėtumei ryt pietums.
Arba pačioje lyriškiausioje (tavo supratimu) situacijoje, kai jūs užsiimate nuodėmingais veiksmais, pačioje kulminacijoje ji staiga susirūpina, ar nepamiršo išjungti prosą.
Nieko naujo čia nepasakei. Ir aš nieko naujo nepasakiau.
Ir Kreivarankis vakar nieko naujo nepasakė, gali perskaityti, jei nematei. Man patiko:
Gyvenimo veidai. Inocento žmona staiga pagalvojain
Būna retai, bet būna: komentaras įdomesnis nei tekstas.
Kreivarankį skaitau. Aš ir išmokiau jus, niekingieji, skaityti Kreivarankį.
Man patinka seksistiniai straipsneliai, skaitau juos kaip anekdotus. O jei tulas bando rimtai vertint beigi analizuot, tada jau gaunasi antras anekdotas, tik ne toks juokingas.
Nu koks čia seksizmas. Tai amžinas antagonizmas tarp vyro ir moters tik su švelnia ir miela ironija. Bet man labiausiai patiko ta graži ir šiek tiek pašėlus moteris...ji visur būna pašėlus....
Rašyti komentarą