2009 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Moterys be krypties

Leidau sau pavadinimui paplagijuoti vieno tokio žymaus blogerio mintį. Ir vakar važiuodamas mikriuku po darbo – keista geros mintys lenda į galvą mikriukuose – taigi vakar vėl stebėjau kokios tos moterys. Jos visos likę ten pat, vis dar be krypties.
Štai sustoja mikriukas stotelėje. Moteris žiūri į mikriuką, keleivis išlipa, moters lūpos kruta, ji skaito koks šio civilizacijos produkto maršrutas, keleivis uždaro duris, moters veide sušvinta lėtai atslenkanti mintis - o gal važiuoti mikriuku, vairuotojas išvažiuoja ir aš atsigręždamas dar matau kaip moteris kelia ranką, ji jau nori važiuoti šiuo mikriuku. Bet jau vėlu, mes išvažiavome.
Štai kita moteris su akiniais mojuoja iš tolo mikriukui, sustok, brangusis.
Kai mikriukas kala stabdžiais prie jos ji perskaito kad ne tas numeris ir nusisuka, nesėkmingai bandydama apsimesti, jog ne ji mojavo ranka ir apskritai stotelėje jos beveik nėra. Vairuotojas keikteli ir nuvažiuoja.
Graži moteris net pasikraipo kad geriau atrodytų kitame sustojime, nes jos švenčiausiu įsitikinimu mikriukas su prie lango priplojusiais nosis vyrais sustojo pasigrožėti ja. Kam gi dar sustoja automobiliai mieste? Tik dėl gražuolių.
Labai sena moteris stotelėje skaito užrašą ant mikriuko. Oro uostas? ir jos veide atsispindi baisus nustebimas, kas tai do oro uostas ir ko ten braunasi žmonės ant to oro. Oras juk yra visur ir kaip gali uostas būti ore? Jos veido mina kinta nuo paprasto nusistebėjimo iki tokių prajovų pasmerkimo.
Kelionės pabaigoje mano galvoje atsirado ir apibendrinimas stebint visas šias moterų giminės atstovių pastangas – kur jūs, moteriškės be krypties, į feminizmą. Jėzau, jėzau, vargeli švenčiausias...
Rašyti komentarą