2030 m. Lietuva. Antras variantas

Inspektorius dailiai sutvarkytais nagais vartė plunksnakotį auksine plunksna, labai atidžiai pažvelgė man į akis, dar kartą perskaitė anketos dokumentus, pabarbeno pirštais į stilingai sutvarkytą stalą. Ir vėl įsispitrijo man į akis:


- Va taip smarkiai mėgstate romus, neabejojate antifašistinės koalicijos pergale, neturite nei vienų Lietuvos rinktinės marškinėlių, net suplėšytų, nebuvote religinio kulto pastatuose net užėjęs nuo 2000 metų?

- Taip, - neramiai sėdėdamas po rentgenišku inspektoriaus žvilgsniu atsakiau.

- O jei poligrafu? – ūmai mestelėjo pagyvėjęs inspektorius.

Žmona tyliai aiktelėjo ir lėtai lėtai pradėjo svirti nuo kėdės. Ji žinojo poligrafo patikrinimo mes nepraeisime ir leidimo vaikui kaip antros kategorijos nuokrypos mes vėl negausime.

Inspektorius prišoko - matyt jau įpratęs prie tokių vaizdų – su vandens stikline rankoje. Prilaikė žmoną, šliūkšterėjo jai vandens į veidą ir priekaištingai ištarė man:

- Jūs gi žinote, kad nepraeisite. Kam bandote, kam žmoną kankinate? Stokite į Naująją Kairę, gal kada nors kaip nors, kai persiauklėsite...ech, žmonės, galvoje tamsus fašizmas, o jums darželius – lopšelius statyk, tarytum Europa neturi kur dėti pinigų.

Atsistojome. Išėjome pasilaikydami už parankių. Uždarę duris, atsirėmėme prie inspektoriaus kabineto į sieną. Girdėjome kaip inspektorius už sienos skundžiasi telefonu:

- Benai, mylimasai, surask man kitą darbą, Benai, kaip aš pavargau nuo šitų bukų hetero ir jų vaikų leidimų....