Kietumas

Dar kartą susidėliojau. Valstiečiai, stipraus kūno sudėjimo dirbti žemę. Be bajoriško kraujo.
Senelis atlaikė Gulagą. Grįžo.
Viena šaka ištisai muzikalūs, visokie tarptautiniai džiazmenai. Bet ne į mano pusę.
Vienas tremtinys sugebėjo baigti Sibire medicinos institutą ir grįžęs mažame Lietuvos miestelyje per visą sovietiją skaitė vokiškai naujausias medicinos knygas. Kažkas mirė tremtyje, kažkas parsivežė iš tremties į Lietuvą paimtą į žmonas buriatę, nepaliko.
Dėdė buvo priverstas 1956 m. važiuoti į Vengriją kaip sovietų kareivis malšinti vengrų sukilimo, nors dar sėdėjo Gulage jo tėvas.
Kitas paprastas darbininkas išmoko angliškai skaityti iš principo.
Giminės vyrai statėsi namus. Giminės moterys tvarkingos ir valdingos kaip baronienės Tetčer.
Tėvas sverdamas 45 kilogramus atvažiavo iškart po karo į Vilnių ir vaikščiojo po miestą su peiliu kišenėje. Vokiečiai belaisviai išmokė profesijos. Kažkaip prasisuko, dirbo - uždirbo, išradinėjo frezas, šiltnamius, prie Brežnevo bizniavo tulpėmis. Augino Kalifornijos raudonuosius sliekus. Dabar jau tik senas žmogus, jau be idėjų.

O va dabartinio laiko giminėje jau ne tokie ryškūs įvykiai. Gal ir gerai, lengviau gyvename. Bet pasigendu to pradingusio giminės kietumo.