Dabar taip karšta, kad nevalingai įsivaizduoji kaip suleidi dantis į arbūzą, ištrauktą iš pavėsyje linksmai almančio aryko. Tas arbūzas vėsus. Minkštimas vos treška ir sultys krenta riebiais lašais kai panyri dantimis arbūzan iki ausų .
O kaip daroma, jei karštis toks pats, tarybinė Azija, pinigų nė kapeikos ir arbūzai kėpso prieš akis.
Pasakoju. Man tai net nebuvo galima tranzuoti, nes mašinos paprasčiausiai nestodavo. Tik iš mandagumo patranzuodavau savo pamainą ir pavažiuodavome į priekį tik kai draugelio pamaina. Aš ne azijatiškas tipas, greičiau europietiškas, bet truputį per grubiai gamtos sudėliotas. Draugelis gi buvo visiškas blondinas ir tyromis mėlynomis akimis. Sportbatyje vežėsi kai ką iš Ču slėnio įvyniotą į sidabriuką . Nuo to akys dar labiau pamėlynavo. Turguje - garbės žodis – pirmą kartą tai atsitiko visai netyčia. Draugelis paėmęs arbūzą stovėjo eilėje ir galvojo kaip čia pasakyti, kad pinigų neturi, o valgyti - atvirkščiai. Bet tas nedaugelis jo galvoje buvusių rusiškų žodžių iškrito, o uzbekiškų ir šiaip nebuvo. Dechkanas - kai priėjo tylinčio draugelio eilė - pamojo ranka, varyk, tiek to, nekliudyk eilei.
Valgydami ir mataruodami kojomis sutarėme – visiškam kaifui reikėtų dar vien arbūzo. Tiesiog su kitu uzbeku pabandyti – gal duos. Ir tikrai davė.
Taigi atpasakoju visiškai tiksliai mirtinai veikiantį baleto numerį “Arbūzo paėmimas nemokamai Vidurinės Azijos turguje”. Mėlynakis blondinas prieina prie arbūzų krūvos ir išmaniai išsirenka skanų egzempliorių. Po to prieina prie pardavėjo ir ramiai stovi su išsirinktu arbūzu Tada tylomis ir stengdamasis mėlynuoti tiesiai į akis arbūzų prekijui savo akimis stovi ir žiūri. Tyli ilgai. Nedaro jokių staigių judesių. Tik žiūri. Uzbekas kelis kartus pasimuisto, jaučia kažką darąs ne taip, bet numoja ranka, keistas toks blondinas ir to nematyto mėlynumo akys. Ir tyli, kai keistasis žmogus lėtai nueina su jo arbūzu. Tik retas šūkteldavo;
- O pinigai?
Ir pats iškart žiauriai pasigailėdavo, kai blondinas lyg timpteltas už virvutės sugrįždavo, padėdavo žiūrėdamas jam į akis arbūzą ant žemės ir paniekinančiai nusišypsojęs lėtai nueidavo. Tiems kas taip kvailai šūkaliodavo apie pinigus naktimis į galvą sulysdavo džinai, šaitanai ir dervišai. Rytą pakirdę šlapi nuo priešmirtinio prakaito pasižadėdavo sau atiduoti be kalbų tą nereikalingą daržovę jei vėl prieis anas mėlynomis akimis.
Bet didžioji dalis uzbekų arbūzą atiduodavo be kalbų. Juk svarbu nevogti.
Taip ir išgyvenome tą kartą. Arbūzais ir duona. Ir akimis.
Prieš 1 dieną
12 komentarų:
Manaisi poetiškai papasakojęs. Samarkandas, uzbekai, mėlynos nekaltos narkomano akys ...
Atmetam egzotiką, perkeliame pasaką arčiau mūsų, kad suprantamiau viskas matytųsi.
Turgelis Jeruzalimkoje. Dėdė Rapolas prekiauja savo darže augintomis, valstietišku prakaitu laistytomis, pūslėtomis rankomis išpuoselėtomis daržovėmis.
Ir prieina kartą prie jo prekystalio ne kasdien matomas Kindziulis, o Didelis Juodas Negras. Ima patį gražiausią kopūstą į rankas, ir tylėdamas spokso Rapolui į akis. Rudomis su raudonais kraščiukais veizolėmis.
Ir tyli.
Ir už jo nugaros dar vienas Juodas Negras. Dar didesnis. Kuris Laukia.
O paskui Rapolas ilgokai laukia, nedrįsdamas garsiai atsidust, kol aniedu nedings už horizonto. Ir tik tada nusispjauna, ir gal net ką nors drąsaus pasako kaimynui.
(O Didysis Negras, grįžęs namo, rašo savo bloge pasakojimą "Kaip Rytų Europos šalyse galima nesunkiai nemokamai įsigyti kopūstą").
Didysis-Juodas-Negras dar po to gali pasakojimus pratęsti įrašais:
"Kaip Rytų Europos šalyse galima be vargo įsigyti piniginę su pinigais ir mėnesiniu transporto bilietu";
"Kaip Rytų Europos šalyse galima pelningai praeiviams pardavinėti plytas".
....pirk plytą - senas sovietinis anekdotas. Gadinate mano poetinį įvaizdį.
Anekdotas?
Man vieną kartą pardavė. Du tokie netoli Spartos fabriko. Kaina buvo su kapeikomis, neatsimenu tikslaus skaičiaus. Rašalo butelio kaina.
Pikčiausia buvo, kad jie mane privertė su tuo maišeliu, kuriame buvo įdėta plyta, lipti į troleibusą, neleido palikti. Labiau pasijutau pažemintas ne tiek paties apiplėšimo fakto (pinigai nedideli), bet formos.
Tikras vyras arba deda į kojas arba siunčia pardavėjus.
...netikras, ką gi, perka....
Troy poema patiko;)
Bet gerb.Fanto pastebėjimai labai taiklūs. Ir, sakyčiau, pakankamai poetiški...;)
Gerb.Zeppelinus, fanta perveda mano peoziją į Vilniaus stoties rajoną, gi mano poezija iš tikro sklendžia aukštai kur Registano kupolai.
Peozija. Sveikintinai savikritiška opečatka. :)
Primena žodį, kurio labai nemėgstu: "pezėjimas".
Specialiai palikome, žinojome kaip sureaguosite. Su tuo ir sveikiname, manipuliuojame kaip norime jumi.
Fanta pravdu govorit.
Norėjau parašyt "Troy yra poetas-reketininkas", bet pagalvojau, kad tai gali skambėt kaip koks prilyginimas Vainauskui.
Taigi (indėniškai) atsiprašau už tai, kad galėjau parašyti dalyką, kuris kitiems žmonėms galėjo būti panašus į palyginimą su vainauskais.
Aiškinu ant pirštų.
Uzbekai yra labai prietaringi žmonės, neaiškus dalykas labai juos trikdo. Net milicininkai gražina kartais kyšį, jei davę pasako - imk mano pinigus vaistams savo vaikams.
Tuo ir naudojomės...o jūs reketas, reketas.
Rašyti komentarą