Ramybės tako 40 ežiukų istorija

Savaitgalį teko praleisti Ramybės take. Take vaikščiojo labai kultūringas essininkas Rolandas Rastauskas(nepainioti su esesininku, tai visiškai skirtingi dalykai, nors abu su kepurėm), prašmatnaus namo kieme važinėjo robotas – šiukšlininkas, viename tako gale smūksojo pižoniška(na šiek tiek jau) įstaiga- kavinė Vila Ramybė, kitame tako gale stadionas. Net baikeris suomis Ramybės take mano mažę maloniai sodino ant savo Harlejaus Davidsono, nes ta tinkamai pavadino jo motociklą pupupu, o kas yra harlejų savininkui maloniau nei jo motoro pupupu garsas. Kaip jau tikriausiasi suvokėte visiškai kultūringas takas ir žmonės jame tai ne Basanavičiuas gatvė.


Istorija kurią pasakoju tai paliudys.

Praeitais metais per du namus, nuo ten kur gyvenome, moteriškė vakarais iš avižinių dribsnių virdavo tokią putrą. Apie 23 valandą vakare pasirodydavo pirmieji didesni vyresni ežiukai. Jau vėliau juos pasekdavo apie 24val mažiukai, matyt vyresnieji patikrindavo ar viskas gerai. Žmonės iš Ramybės tako suskaičiavo jų vieną vakarą besimėgaujančių avižiniais dribsniais lygiai 40. Ežiukai susirinkdavo iš pusės Ramybės tako.

O kas atsitiko šiemet? Paklausėme, nes mažei būtinai reikėtų parodyti 40 ežiukų marširuojančių naktį prie avižinės košės. Valgytų gal geriau ežiukų košę….

Pasirodo prakeiktas progresas bei krizės pabaiga. Visas takas pradėjo pokrizinius remontus, sugriovė senas malkines, pastatė naujas tvoras, užtaisė senas landas. Taip pražudė 36 ežiukus. Nes dabar teateina maitintis kokie 4 ežiukai, o ir tie labai išsigandę. Grožis ir remontai pragaištingi ežiukams. Būčiau užstalėje tai dabar pakelčiau taurę už tai, kad ežiukų būtų visada 40, o ne 4, bet progreso nesustabdysi….