2011 m. birželio 9 d., ketvirtadienis

Arbūzai ir tyros kaip dangaus virš Samarkando mėlynė akys

Dabar taip karšta, kad nevalingai įsivaizduoji kaip suleidi dantis į arbūzą, ištrauktą iš pavėsyje linksmai almančio aryko. Tas arbūzas vėsus. Minkštimas vos treška ir sultys krenta riebiais lašais kai panyri dantimis arbūzan iki ausų .


O kaip daroma, jei karštis toks pats, tarybinė Azija, pinigų nė kapeikos ir arbūzai kėpso prieš akis.

Pasakoju. Man tai net nebuvo galima tranzuoti, nes mašinos paprasčiausiai nestodavo. Tik iš mandagumo patranzuodavau savo pamainą ir pavažiuodavome į priekį tik kai draugelio pamaina. Aš ne azijatiškas tipas, greičiau europietiškas, bet truputį per grubiai gamtos sudėliotas. Draugelis gi buvo visiškas blondinas ir tyromis mėlynomis akimis. Sportbatyje vežėsi kai ką iš Ču slėnio įvyniotą į sidabriuką . Nuo to akys dar labiau pamėlynavo. Turguje - garbės žodis – pirmą kartą tai atsitiko visai netyčia. Draugelis paėmęs arbūzą stovėjo eilėje ir galvojo kaip čia pasakyti, kad pinigų neturi, o valgyti - atvirkščiai. Bet tas nedaugelis jo galvoje buvusių rusiškų žodžių iškrito, o uzbekiškų ir šiaip nebuvo. Dechkanas - kai priėjo tylinčio draugelio eilė - pamojo ranka, varyk, tiek to, nekliudyk eilei.

Valgydami ir mataruodami kojomis sutarėme – visiškam kaifui reikėtų dar vien arbūzo. Tiesiog su kitu uzbeku pabandyti – gal duos. Ir tikrai davė.

Taigi atpasakoju visiškai tiksliai mirtinai veikiantį baleto numerį “Arbūzo paėmimas nemokamai Vidurinės Azijos turguje”. Mėlynakis blondinas prieina prie arbūzų krūvos ir išmaniai išsirenka skanų egzempliorių. Po to prieina prie pardavėjo ir ramiai stovi su išsirinktu arbūzu Tada tylomis ir stengdamasis mėlynuoti tiesiai į akis arbūzų prekijui savo akimis stovi ir žiūri. Tyli ilgai. Nedaro jokių staigių judesių. Tik žiūri. Uzbekas kelis kartus pasimuisto, jaučia kažką darąs ne taip, bet numoja ranka, keistas toks blondinas ir to nematyto mėlynumo akys. Ir tyli, kai keistasis žmogus lėtai nueina su jo arbūzu. Tik retas šūkteldavo;

- O pinigai?

Ir pats iškart žiauriai pasigailėdavo, kai blondinas lyg timpteltas už virvutės sugrįždavo, padėdavo žiūrėdamas jam į akis arbūzą ant žemės ir paniekinančiai nusišypsojęs lėtai nueidavo. Tiems kas taip kvailai šūkaliodavo apie pinigus naktimis į galvą sulysdavo džinai, šaitanai ir dervišai. Rytą pakirdę šlapi nuo priešmirtinio prakaito pasižadėdavo sau atiduoti be kalbų tą nereikalingą daržovę jei vėl prieis anas mėlynomis akimis.

Bet didžioji dalis uzbekų arbūzą atiduodavo be kalbų. Juk svarbu nevogti.

Taip ir išgyvenome tą kartą. Arbūzais ir duona. Ir akimis.
Rašyti komentarą