Sudalyvavau šalies kebabizacijoje

Tai kalta vyriausia dukra. Ji pažangi mergina, valgo kebabus ir bet ką kas turi daug E ir šiaip nesveika. Vilniuje afganiški kebabai - nepatikėjau, pats nuvažiavau su abiem atžalomis…

Yra, stovi baltas plastmasinis kioskelis prie Sostinės turgaus Žalgirio gatvėje, kioskelis su užrašu Afganiški kebabai.

Brangoki, 9 litai už mažą kebabą. Bet pamačiau savininką ir griežtai, na aišku kiek leidžia mano ramus būdas ir įgimtas takto jausmas, ištardžiau jį - lietuviškai su švelniu azijatišku akcentu žmogutis pasipasakojo esąs iš ten, iš Afganistano. Uzbekas, kažkodėl paklausiau? Ne, tadžikas. Na tadžikus aš gerbiu nuo seno(Masudas, Fanai) ir užsakiau kebabą. Aštrų. Meniu buvo dar ir plovas. Deja, jokių aiškių prietaisų plovo darymui kioskelyje nemačiau. Greičiau jau realiai bus galima pabandyti plovą Čaichanoje(nors net ir ten bijau susinervinti po prašmatnių Balkanų moters namie daromų taškentietiškų plovų). O kebabams toks plastmasinis kioskelis dar tinkamas.

Venintelis ryškus afganiško kebabo skirtumas nuo jau įprasto lietuviui patvorio tošniatiko kebabo buvo keptų fri bulvyčių įdėjimas ir labai aštrus skonis. Na atvirai sakant nepatikėjau to tadžiko tiksliu afganiškos receptūros išlaikymu. Mano giliu įsitikinimu afganų virtuvei keptos bulvytės nebūdingos. Kažkodėl padvelkė lengvu aferizmu. Vyresnei patiko, o ir mažesnė aktyviai reikalavo atplėšto nuo kebabo lavašo gabaliuko. Kokius penkis kartus.

Bet iš kitos pusės, žmogus nemiega, daro kažką, bando užimti nišą savo versliukui. Gal ir taip turi kurtis imigrantai - versliukas, lietuvių kalba, lengvas aferizmas, specifinė niša. Kai išaugins verslą gal paduos ir tikrą afganišką pilavą. Kas pas mus ragavę tuos jų patiekalus – keli kariai.

O kol kas valgysime afganišką kebabą su keptomis bulvytėmis...egzotika...