2011 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

Kūdikio kalbos padargų lavinimas kartais būna rizikingas

Čiornyj(Juodis) – taip Centrinės Azijos rusai vadina visus vietinius gyventojus. Skamba kiek niekinamai, bet iš esmės gana tiksliai apibūdina vyraujančią vietinėse tautose plaukų spalvą. Vietiniams toks jų apibūdinimas nepatinka, jų manymu yra labai nepolitkorektiškas. Gali gauti į dantis nuo didesnės grupės jaunuolių už nepolitkorekciją.
Namo, kuriame gyvenome Taškente, šeimininkai turėjo šunį. Seną, visišką Taškento gatvių blogiausių egzempliorių ilgamečio kryžminimosi rezultatą(netgi įtariau šakalus) plonom kojom, bet labai nuobodžiaujantį be vaikų. Ir staiga atsirado mūsų kūdikis, nuoširdžiai ir kasdien nuo ryto iki vakaro besidžiaugiantis tuo nupeipusiu šunioku. Šunį šeimininkai šaukė Čiornyj, nes jis buvo ankstesnių šeiminkų palikimas, tokiu vardu ir paliktas. Jei šuo išbėgdavo iš kiemo į gatvę, tai jie stengdavosi jo vardu nešaukti tik švilpdavo, ypač jei eidavo gatve kaimynai uzbekai. Tačiau viduje, kieme - tik Čiornyj, idi siuda(Juodi, ateik čia).
Tai mūsų kūdikio ketvirtas gyvenime žodis buvo Čiornyj. Po tete, sese ir mama. Tik grįžus Lietuvon atsirado tokie penkti - šešti žodžiai kaip dešrelė, katė ir sūrelis. Jai pačiai buvo džiugu tokio sudėtingo žodžio ištarimas, o ir šeimininkui labai smagu. Išmokė špygos dydžio blondinę lietuvaitę tokių beveik keiksmų. Mes – tėvai – irgi džiūgavome išmokę tokį retą sunkų žodį. Ir net užsienietiškai. Iki vieno vakaro.
Po kankinančios dienos kaitros vakare išlindome pasivaikščioti po gatvelę. Šuo taip pat išlindo su mumis, bet puolė persekioti iš matymo nemėgstamą katę. Baisus triukšmas, kova po krūmais. Po šalį ėjo gauja paauglių uzbekiukų ir jie su sadistiniu malonumu dar pasiundė šunį.
Tik staiga mūsų špygos dydžio kūdikis labai aiškiai ir labai garsiai:
- Čiornyj, Čiornyj!!!! Idi siuda.(Juodi, juodi, ateik čia).
Kvietė šunioką, bet šypsena mano lūpose sustingo. Pradėjau skaičiuoti kiek tų juodukų. Žymiai geresnis variantas buvo organizuotas atsitraukimas už priedangos. Aš meniškai pradėjau švilpčioti šuniui – bėgame davaj kartu namo. Bystro, mat tvoju. Ir dukrą pagriebęs ant rankų užtalalavau talalynę. Uzbekai įtariai sustingo, bet vaikas buvo visiškas kūdikis ir per daug blondiniškas, kad galėtum įtarti jį rusiškuoju šovinizmu. O dar negirdėta kalba. O gal blogai nugirdo.
Uždarėme kiemo vartus ir atsikvėpėme. Kitus kartus kai eidavome pasivaikščioti – žiūrėjome, kad nebūtų gatvelėje arba uzbekų, arba mūsų šuns.
Rašyti komentarą