Prašmatni tūkstančio kojinių kvapo mėsa

Ožys tikrai siaubingai smirda ir teisios moterys taip vadindamos kai kuriuos vyrus. Aš žinau. Bet ši istorija apie tikrą Tadžikijos kalnų ožį.


Tadžikijoje besileisdami nuo kalnų nešėmės per daug druskos. Vos ne pusę kilo. Nešt sunku, kuris idiotas taip suplanavo jau nebežinojme. Sunkius atsibodusius mėsos konservus iškeitėme su sutiktais kalnuose rusais iš Sibiro. Gavome puikios sibirietiškos šaltalankių uogienės skalbimo miltelių plastmasinėse pakuotėse. Sakė išplovė labai smarkiai. Rusai gavo mėsos. Mainininkai buvome labai laimingi – primenu tai sovietų laikai, mėsa ir Rusija tada buvo nesuderinami dalykai.

Taigi prisėdome pailsėti prie piemenų stovyklos. Pasidėjome šalia druską ir pasisveikinome. Pasisodinome gražesnę moteriškę šalia. Tą kuri visada sutranzuodavo mašiną nors ir dykumoje. Ir tada piemenys priėjo. Galvojome - moteriškė. Bet ne. Jie jau ilgai nematė druskos. Pasirodo druskos trūkumas kokį mėnesį ir tau lengva narkotinės abstinencijos forma. Kaip jie džiaugėsi tuo druskos puskiliu. Galvojome vis tiek ką nors gero mainais gausime, galime ir nakvoti prie jų. Piemenys nusprendė padėkoti intelektualiai. Vienas mokėjo du tūkstančius Rudaki poezijos eilučių ir mums skaitė iš atminties. Pats skaitovas nemokėjo rusiškai, tai vienas piemuo vertė mums Rudaki eiles į rusų kalbą, bet tai žinote estetinio džiaugsmo tame vertime jau nebuvo – mėnuo, naktis, gražuolė, karas, tiek ir tesupratome. Paprašėm ko paprastesnio, tai kaip durneliams pasekė pasakų. Tadžikai tokie, persų giminės, ir pati labiausiai civilizuota Centrinės Azijos tauta. Nuo seno juos gerbiu.

Taigi piemenys savo inteligentišku vidumi suvokė, kad Rudaki poezijos ir pasakų už druską nepakaks. Pasakė ruoškitės nakvynei, mes padengsime vaišių stalą. Už druską. Bus prašmatnus stalas.

Mes susėdome ir laukėme šventės.

Piemenys atvedė patį seniausią kaimenės barzdotą ožį. Dvokė jis kaip tūkstantis neplautų vyriškų kojinių rastų sovchozo civilinės gynybos sandėlyje nevėdintame nuo Kazachijos plėšinių įsisavinimo pradžios. Kaimenės avys bei ožkos galėjo būti ir aklos. Vedlio dvoko joms tikrai pakako orientuotis kalnuose. Ožys kaip kaimenės lyderis mekeno ir muistėsi. Piemuo parvertė ožį įgudusiu judesiu ir perrėžė jam gerklę. Prapjovė pilvą. Žarnas išvertė į kalnų upelį. Pamerkė skerdieną ten pat. Tačiau tyras kalnų upelio vanduo nepadėjo – vis dar dvokė tuo minėtu tūkstančiu.

Mes likome išsižioję. Gerdavome tokį vandenį. Ir tas tūkstantis kojinių mūsų prašmatniai vakarienei?

Aš kaip visada nuėjau spręsti problemos. Malonusis vertėjas patvirtino mano įtarimus. Paaiškino, kad tai didelė garbė, mums bus geriausi gabaliukai – atrodo tai kepenys ir inkstai. Atsisakyti negalima, įžeisime visą tadžikų tautą ir kalnus. Bus blogai tada.

Grįžau prie savų ir paaiškinau, kad reikės valgyti ožieną ir net nesiraukyti. Su plačia šypsena. Tai didelė garbė mums ir baisus įžeidimas jei nevalgysime. Peilius skerdimui matėte?

Ožio mėsa virė ilgai ir visą tą laiką kvapas nuo puodo su kaimenės ilgamečio vedlio mėsa negerėjo. Kai susėdome prie patiesto ant žolės audeklo virėjai pagarbiai geriausius gabaliukus rankomis mums padavė pirmiems. Pradėjo nuo vyrų, bet davė ir moterims. Tai buvo kažkokie glitūs virti ožio subproduktų gabaliukai ir net ne raumuo. Dvokas nuo jų sklido dvigubas. Mes padėkojome ir paėmėme. Tadžikai po mūsų patys stvėrė paprastesnius mėsos gabalus ir džiugiai valgė. Gal kokį mėnesį jie nebuvo matę nei druskos, nei ožienos. Matyt.

Kiekvienas lietuvis elgėsi su prašmatnia vakariene kaip išmanė. Kas iškart slėpė už savęs į žolę gabaliukus, kas bandė valgyti, bet žiaugčiojo. Laimei netoliese gulinėjo didžiuliai aviganiai. Tai jie džiugiai sudorojo ir sukaišiotus žolėn gabaliukus, ir vėmalus. Kitą dieną šunys mus sekė gerą pusdienį. Tokių gerų žmonių jie nebuvo sutikę...

Koks šios istorijos moralas? Paprastas. Net gerus darbus reikia daryti pagalvojus, labai įvertinus visas galimas gero poelgio pasėkmes.