Šių laikų verslo
mokytojai diegia įvairius naujas biznio valdymo modelius. Vienas jų atsargų
valdymas. Na bet pamenu prieš 30 metų mes labai sėkmingai tą taikėme praktikoje
be verslo mokytojų patarimų už dideles babkes
Atsargas, kurias
nešiesi į kalnus, labai lengvai ir efektyviai gali sumažinti be jokio matematinio
modelio. Nes atsargas reikės neštis pačiam ant savo vargšų pečių ir kojų. Tai
paprasto nematematinio pakilojimo ranka būdu sėkmingai atsargas susimažini dar
iki išvykimo. Išvykoje natūraliu būdu atsargos mažėja, bet dar niekada nėra
buvę tobulai suruoštos ekspedicijos. Pamenu vieną kartą buvau labai persistengęs.
Tada keliavome į Fanus, Tadžikijoje. Kalnų turistai naudojo sovietų
laikais tokius sunkius kalnų batus –
vibramus. Jie svėrė gana daug. Racionalizavau. Įdėjau vietoj vienų vibramų dvi
poras paprastų tarybinių basketkių. Jos lengvos, o jei plyš – turiu atsargą.
Dar pakilojau virves kopimui, paskaičiau žygio aprašymą, aprašymas buvo trumpas,
be nuotykių ir optimistinis, kaip ir nereikia tokio baisaus svorio. Palikome
namie. Ne pirmą kartą vaikštom, nebūtina. Tik II kategorijos žygis galų gale.
Ir tikrai
kalnuose tos sunkios virvės neprireikė. Bet liko dar Kaznoko perėja. Netoli 4 km aukščio, bet beveik 4. Ir Dvojnaja,
ta 4200 metrų aukščio. Turėjome pagal aprašymą lengvu šuoliu jas įveikti. Deja, kai įžengėme į priešperėjinį
cirką kiek pastėrome. Iš visų pusių cirką supo aukštos uolos ir tako užlipti be
virvių nesimato.
Aš kaip patyręs
vedlys visus nuraminu:
–
Prieisime
arčiau – pamatysime taką. Kalnuose taip visada, iš tolo baisu tiktai...
Po poros valandų daropojome iki tako kuris baigėsi ties stačia uola.
Kaznoko perėja kabojo virš mūsų kokių 20 metrų. Keli entuziastai pabandė
paieškoti kelių aplink. Nėra. Didžiulis platus cirkas apačioje bolavo neliestu
ledu ir sniegu. Jokios turistų alpinistų grupės nesimatė iki pat horizonto
linijos. Pasakiau oras geras, saulė, deginamės ir laukiame. Gal kas praeis. Su
virvėmis. Patiklios grupės moterys taip ir padarė. Vyrai rūsčiai tylėjo.
Ir tikrai po valandos pasirodė toli apačioje judantys taškai. Po dviejų
priartėjo tikri turistai-alpinistai, kurie nevaldė atsargų. Jie nešėsi virves.
Su jomis bei jais ir užlipome iki perėjos.
Turistai-alpinistai labai pagarbiai atsiliepė apie mūsų nordišką charaterį;
-
Ну вы ребята
и циркачи. Таk на снегу и ждали бы? нервы у вас железные
-
Na jūs vyrai ir
cirkininkai. Taip ant sniego ir pratūpėtumėte? Geležiniai jūsų nervai.
Atsiskaitėme su gelbėtojais spiritu užlituotu tada dar Kapsuko pieno
kombinate į atseit kondensuoto pieno skardinę. Tad išsiskyrėme patenkinti vieni
kitais.
Kita atsargų valdymo dalis – basketkės - pasiteisino. Nors kelis kartus
slysterėjau...Vienos plyšo, o atsarginės
atlaikė iki kelionės pabaigos.
Bet galvojate aš čia apie kalnus, ne – aš apie atsargas. Bet koks krizinis
ir dabar madingas kaštų mažinimas bei
taupymas kada nors privalo baigtis. Nes kaip matote iš pavyzdžio gali baigtis
ir blogai....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą