Einant nuo Aušros
vartų link Halės turgaus pamačiau Gruzijos vėliavėlę ir užrašą Gruziniška
duona. Tikrai viduje kvepėjo skaniai bei svyravo vos ant kojų pastovintis nuo
mažumo ir bendro nusilpimo gruziniškai atrodantis senukas (tamsaus gymio, su
didele nosimi). Aha, supratau tikras gruzinas savininkas. Ne, tuoj atsirado ir
žmogus su treningu, lietuvis, atrodantis kaip provincijos bachūras apie 1995
metus. Jis savininkas - iškart supratome.
Na bet aš dukroms
pažadėjau – ragausime chačapuri, tai ir užsisakėme. Paliegęs gruzino vaidmens
atlikėjas pasakė пять минут. Na mes ir nutarėme palaukti.
Žmogus su treningu
sulaukė tuo metu savo draugo, gavusio
kiek supratome ką tik dovanų sūnų iš žmonos. Virtuvė ir visi kiti už
prekystalio puolė daužtis šampano
taurėmis su laimingu tėvu, mes
kukliai laukėme kamputyje chačapurio.
Gavome keturis
šiltutėlius chačapurius, bet paprašiau kur nors juos sudėti. Treninginis pasiūlė
seną dėžę nuo majonezo Vilnius. Negi karštus nešiu rankose - paėmiau. Aišku
pigūs – 4,5 lito. Tešla Mantingos standartinė.
Jokių žolyčių. Sūris – sūrio produktas. Kiek supratau - pigus ir greitas būdas
užkalti babkes gruziniškais lietuvių sentimentais.
Šioje vietoje
dar treninginio svečio paaiškinimas ką švenčia gruzinui:
-
Cын родился - Ажуолас имя, - ir po pauzės, kad būtų
aiškiau gruzinui išvertė, - Дуб.
Kepykloje stojo nejauki tyla. Kažkaip Ąžuolas skamba šauniai, o išvertus visai
prastai.
Taip ir šitas biznis, prasidėjo
gera idėja, o jos įgyvendinimas tuoj duos priešingus nei tikėtasi rezultatus.
Bent jau aš negrįšiu. Žodžiu ne tik draugelio
sūnus – Ąžuolas, bet ir kepyklėlės savininkas – Дуб.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą