2012 m. rugsėjo 20 d., ketvirtadienis

Kai kurios lljičiaus dalys gyvos




Toliau skaityti tik stiprių nervų žmonėmis. Kadangi  protu tai sunkiai suvokiama ir silpnos natūros moteriškės naktį mane sapnuotų..
Taigi aš mačiau Vladimirą Iljičių. Tą patį Uljanovą – Leniną. Tai buvo jau pati XX amžiaus pabaiga kai Rusija galavosi  paskutines dienas su Jelcinu paskendusiu dokumentuose ir aušo naftingai šviesus  rytojus su KGB papulkininkiu. Bet dar buvo prietema ir aš atvykau į Maskvą. Arbate išgėriau kelis įvairios  degtinės stikliukus  tokioje anuomet garsioje Gogol užeigoje. Paskutinė degtinė iš ridiko skrandyje stovėjo stulpu. Supratau tai ilgam ir reikia  kito stipraus  įspūdžio pergalėti tą ridikinės stulpą.
Ūmai prisiminiau - kol buvau pionierius ir komjaunuolis taip niekada ir nepasiryžau atstovėti tą milžinišką eilę prie mauzoliejaus. Dabar taigi galiu tą padaryti. Kremlius netoli.. Ir tikrai po pusvalandžio išvydau mauzoliejų ir jokios eilės. Ridikinė vis dar stovėjo skrandyje ir aš nutariau patirti šitą stiprų niekada iki tol nepatirtą išgyvenimą.
Bet rusai durni nebuvo. Taip paprastai į mauzoliejų neleido, prieš tai reikėjo apeiti ekskursiją aplink  Raudonąją aikštę už papildomą mokestį. Plaukuota biznio ranka  jau buvo įsisukusi ir prie Kremliaus sienos. Nusipirkau pilną ekskursiją. Bet akcentas sukėlė ekskursovodei įtarimus. Ji paprašė visų prisistatyti kas iš kur. Serbija, Pridnestrovje, osetinai ir  šiaip rusai kėlė tik nuobodulį. Mano prisistatymas – Litva – visus kiek pagyvino. Kurių velnių čia tam reikia? Bet kratos nedarė ir leido žingsniuoti link Kremliaus. Tik ekskursovodė žengė vis mane patikrindama budria dar nuo CCCP akimi.
Parodė papasakojo ir galų  gale programos vinis. Nusileidome tokiais įvyjais laiptais, kiekviename kampe  stovėjo sargai-milicininkai. Apačioje po stikliniu gaubtu apšviestas gulėjo kūnas ir galva. Aš trumparegis, tad kol radau geresnį  žiūrėjimo kampą ir nustačiau akinius – praėjo kiek laiko. Jaunas sargybinis netoli  manęs ramiai  kramtė kramtomąją gumą. Metras nuo Vladimiro Iljičiau galvos. Jis buvo rusas, bet bent jau jam akivaizdžai buvo  po..ui tas revolicijos vadas.
Kai įsižiūrėjau į Leniną pašiurpau. Jis šiandien  iš ryto ir gal net jau kelios dienos nesiskuto ir publikoje buvo visas apžėlęs trijų dienų barzdele.
Pažiūrėjau dar kartą į guminį sargybinį. Jis ritmingai  žandikauliais tęsė savo darbą.
Dar kartą į Leniną. Nesiskutęs tris dienas. Ramiai pradėjau skaičiuoti kiek metų praėjo nuo jo mirties 1924 metais. Oho beveik 80. O barzdos gyvaplaukiai  šviežutėliai. Pačiupinėjau savo barzdelę, panašu, tikrai nesiskutęs  tris dienas.

Rusus   buvo apėmęs pereinamojo laikotarpio tingumas, Leninas neskutamas, o ekskursantai priversti šiurpti už savo pinigus begalvodami   apie vampyrus, vurdalakus ir kitokius baziliskus.
Visi išėjo tylūs ramūs, bet pietetas buvo ne nuo Lenino  darbų didybės, o nuo barzdos gyvaplaukių . Visų galvos virškino vieną mintį - atskiros Lenino  dalys  gyvos ir auga.
O man net klaikioji ridikinė susivirškino. Nebūtų to guminio sargybinio būčiau gal apsivėmęs. Bet jis savo ramumu nuramino.

Komentarų nėra: