Toliau skaityti
tik stiprių nervų žmonėmis. Kadangi
protu tai sunkiai suvokiama ir silpnos natūros moteriškės naktį mane
sapnuotų..
Taigi aš mačiau
Vladimirą Iljičių. Tą patį Uljanovą – Leniną. Tai buvo jau pati XX amžiaus
pabaiga kai Rusija galavosi paskutines
dienas su Jelcinu paskendusiu dokumentuose ir aušo naftingai šviesus rytojus su KGB papulkininkiu. Bet dar buvo
prietema ir aš atvykau į Maskvą. Arbate išgėriau kelis įvairios degtinės stikliukus tokioje anuomet garsioje Gogol užeigoje.
Paskutinė degtinė iš ridiko skrandyje stovėjo stulpu. Supratau tai ilgam ir
reikia kito stipraus įspūdžio pergalėti tą ridikinės stulpą.
Ūmai prisiminiau
- kol buvau pionierius ir komjaunuolis taip niekada ir nepasiryžau atstovėti tą
milžinišką eilę prie mauzoliejaus. Dabar taigi galiu tą padaryti. Kremlius
netoli.. Ir tikrai po pusvalandžio išvydau mauzoliejų ir jokios eilės. Ridikinė
vis dar stovėjo skrandyje ir aš nutariau patirti šitą stiprų niekada iki tol
nepatirtą išgyvenimą.
Bet rusai durni
nebuvo. Taip paprastai į mauzoliejų neleido, prieš tai reikėjo apeiti
ekskursiją aplink Raudonąją aikštę už
papildomą mokestį. Plaukuota biznio ranka
jau buvo įsisukusi ir prie Kremliaus sienos. Nusipirkau pilną
ekskursiją. Bet akcentas sukėlė ekskursovodei įtarimus. Ji paprašė visų
prisistatyti kas iš kur. Serbija, Pridnestrovje, osetinai ir šiaip rusai kėlė tik nuobodulį. Mano
prisistatymas – Litva – visus kiek pagyvino. Kurių velnių čia tam reikia? Bet
kratos nedarė ir leido žingsniuoti link Kremliaus. Tik ekskursovodė žengė vis
mane patikrindama budria dar nuo CCCP akimi.
Parodė papasakojo
ir galų gale programos vinis.
Nusileidome tokiais įvyjais laiptais, kiekviename kampe stovėjo sargai-milicininkai. Apačioje po
stikliniu gaubtu apšviestas gulėjo kūnas ir galva. Aš trumparegis, tad kol
radau geresnį žiūrėjimo kampą ir
nustačiau akinius – praėjo kiek laiko. Jaunas sargybinis netoli manęs ramiai kramtė kramtomąją gumą. Metras nuo Vladimiro Iljičiau galvos. Jis
buvo rusas, bet bent jau jam akivaizdžai buvo
po..ui tas revolicijos vadas.
Kai įsižiūrėjau į
Leniną pašiurpau. Jis šiandien iš ryto
ir gal net jau kelios dienos nesiskuto ir publikoje buvo visas apžėlęs trijų
dienų barzdele.
Pažiūrėjau dar
kartą į guminį sargybinį. Jis ritmingai žandikauliais tęsė savo darbą.
Dar kartą į Leniną.
Nesiskutęs tris dienas. Ramiai pradėjau skaičiuoti kiek metų praėjo nuo jo mirties
1924 metais. Oho beveik 80. O barzdos gyvaplaukiai šviežutėliai. Pačiupinėjau savo barzdelę, panašu, tikrai
nesiskutęs tris dienas.
Rusus buvo apėmęs pereinamojo laikotarpio
tingumas, Leninas neskutamas, o ekskursantai priversti šiurpti už savo pinigus
begalvodami apie vampyrus, vurdalakus
ir kitokius baziliskus.
Visi išėjo tylūs
ramūs, bet pietetas buvo ne nuo Lenino
darbų didybės, o nuo barzdos gyvaplaukių . Visų galvos virškino vieną
mintį - atskiros Lenino dalys gyvos ir auga.
O man net
klaikioji ridikinė susivirškino. Nebūtų to guminio sargybinio būčiau gal
apsivėmęs. Bet jis savo ramumu nuramino.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą