Į Viskrį (rašoma
Viscri) tarp Brašovo ir Sigišoaros važiavome dviejų egzotinių dalykų. Tai buvo
originalus senovinis Transilvanijos arba Septynmiesčio saksų kaimas su
fortifikuota bažnyčia ir kartu princo Čarlzo vasarvietė. To pačio, to pačio...
Viskris pagal
Čiaušesku išlyginimo programą buvo
sulygintas su kitais rumuniškais
kaimais. Tai yra komunistai Viskrin neinvestavo, kelių į jį nulis ir kaimas
liko koks buvo XIX amžiuje. Be asfalto.
Na gerai iki kaimo vietomis asfaltas buvo. Tokiu keliu greitis 30 km/h
su keiksmažodžiais. Iš esmės išlikos daug
autentikos ir baltoji
bažnytėlė-tvirtovė, kai kas sako viena tikriausių savo grubiu realizmu
visoje Rumunijoje.
Viskryje netgi
išliko keli tikri vokiečiai, bet dar daugiau tądien jų buvo privažiavusių kaip
turistų. Vaikščiojo pagarbiai vos ne su
ašara akyje po savo protėvių žemę. Ką nors paklausti angliškai buvo sunku, visur tik vokiečių kalba. Iš esmės Teutonų
Ordinas pakeliui iš Jeruzalės į baltų
žemes dar spėjo ketvirtį XIII amžiaus pabūti Transilvanijoje, pastatė pilis,
prikėlė vokiečių kurie jau iš čia nebeišsikėlė. Po to Vengrų karalius riterius išvarė, bet kitus saksus paliko.
Taigi galų gale
prie bažnytėlės radome ir angliškai kalbančią moterį-vokietę, kuri šiaip jau
buvo visai panaši į paprastą kaimo rumunę (Čiaušesku lyginimai nenuėjo veltui):
- Kur mums rasti
princo Čarlzo namą?
-
Ai, - atsakė ji, - jis toks žydras, bet jūs
neatpažinsite. Toks pats kaip kiti. Ten, kitame kaimo gale.
Bandėme dar patikslinti, bet viskas baigdavosi neapibrėžtu, ai, ten kažkur.
Ir pokalbis nusisukus su kitais – vokiškai.
Princas Čarlzas jau buvo savas. Ir iš Saxo – Coburg ir Gotha karališkųjų namų, ir kaimynas. Vokiečių bendruomenė. Savas.
Neišduodamas.
Dar ant bažnyčios sienų
memorialinėse lentose surašyti
visi kaimo vyrai vokiškomis pavardėmis žuvę pirmame ir antrame
pasauliniuose karuose. Kaimo paaukotų
vyrų skaičius abiems karams buvo beveik vienodas ir pavardės kartojosi tos pačios...
Aha, vokiečiai pralaimėjo abu karus. Aha, vokiečiai išvažiavo iš
počiaušeskinės Rumunijos ir Kazachijos namo Vokietijon. Aha, Merkel, nevykusiai
besirengianti pastoriaus dukra iš DDR.
Aha, Rumunijos karaliai buvo vokiečiai ir šalis buvo tada kaip Paryžius (patys
rumunai taip pasakojo). Aha, visi
šiandien klausia ką pasakys Vokietija ir kaip gelbės Europą vėl.
Vokiečiai Rumunijoje jau atsiperka savo namus, palieka rumunus tik
prižiūrėtojais, per atostogas sugrįžta.
Vokiečiai pralaimi, bet visada vėl laimi. Kas per tauta. Ir per kažkokį
portugaliūkštį trockistą vėl vienyja Europą (po savimi ko gero ir lyg labai
nenoromis, bet nėr kas daryti, kitų vokiečių tai nėra), ir ten kur buvo jų
miestai, ir net ten kur jų niekada nebuvo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą