2014 m. sausio 13 d., pirmadienis

Prancūziškas buteliukas



Ale man įdomu keli  iš jūsų tikėjosi , kad baseine aš ramiai rankomis matuosiu atstumus nuo vienos baseino sienelės iki kitos ir man nieko neatsitiks?
Niekas? Taip, jūs teisūs, atsitiko gan greitai ir ten man toks balkaniškai gruziniškas atsitikimas.
Kai jau galėjau perplaukti 25 metrus vandens beveik nepavargęs kartą nei duše, nei krepšyje neberadau savo prausiklio. Perku specialų labai brangų prancūzišką, nes tik toks man tinka. Tikrai nesu pižonas, bet mane užpuola atopinis dermatitas nuo paprasto muilo. Buteliukas to prausiklio aišku su prancūziškais užrašais, visas  toks stilingas. Kaina apie 50 litų. Tai aš susinervinau pagalvojęs kaip susinervins Balkanų Moteris, nes ji ką tik man nupirko tą buteliuką ir jis dar buvo visiškai  pilnas. Bus sugadintas visas  sekmadienis, gal net su pratęsimu į pirmadienį.
Tad balkaniškai  - biškį rėkdamas savo sodriu balsu, su keliais nedideliais keiksmažodžiais vietoj kablelių, - pradėjau nervintis  ir apklausiau visus tris personalo darbuotojus – gelbėtoją,   valytoją ir administratorę, nes pirmas paplaukiojęs išėjau iš baseino  ankstų sekmadienio rytą. Baseino lankytojai negalėjo paimti, nes visi buvo dar likę vandenyje, įtarimams liko tik personalas. Nei vienas baseino darbuotojas savaime suprantama nieko nematė ir įtikinamai  gūžčiojo pečiais..
Tad prisiminiau, jog esu kaip ir protinio darbo atstovas (na šiek tiek), turėčiau  proto jėga  paveikti personalą, kad tie durikai baigtų mane laikyti idiotu ir grąžintų mano prausiklį. Gal apeliuoti  į jų sąžinę? Gal negražu taip rėkti, štai net V.Luckaus parodoje buvau. Gal kaip išsilavinęs kultūringas žmogus  turėčiau savo daiktus saugoti pats ir gal tai rūsti sermėginė tiesa. Administracija juk neatsako, ji visada tik dėl grožio? O liaudžiai  irgi reikia  prausiklių. Prancūziškų. Po 50 litų. Gal koks Tadikas iš Vilniaus rajono serga panašia  odos liga? Ir jam labai reikia?
Ir tada  mane išgelbėjo ką tik matyta inteligentiškoje parodoje V.Luckaus fotografija iš 1981 metų  Gruzijos.
Apvalainas  gruzinas milicininkas stovi atsainia  viso turgaus šeimininko poza. Liesesnis gruzinas nemilicininkas visas įsitempęs žiūri to milicininko pusėn ir laukia kas atsitiks. Nes milicininkas aiškiai nuobodžiauja su lazdele rankoje ir tuoj  sugalvos kaip prikibti. Toks nedidelis V.Luckaus reportažinės fotografijos blyksnis.
Taigi nutariau  motyvuoti personalą  logika. Tad dar  kartą prikibau prie  personalo ir kiek ramiau kiekvienam  paaiškinau, kad šito reikalo taip nepaliksiu, jiems jokios naudos iš to daikto. Nes prausiklis tinkamas tik mano odai. O patys matote koks aš žmogus.  Nežiūrėkite, kad ant buteliuko prancūziški užrašai, ten jokia prabangi kosmetika, o tik odos vaistai.
Be to pažadėjau skubiai skambinti ir kontorėlės direktorei, nors ir ankstyvas sekmadienio rytas ir direktorė dar palaimingai miega. O tai dar geriau, nes efektas stipresnis. Pusiau inteligentiškai išjudinau  dar snūdžiame rytiniame tingulyje esančią direktorę, išdėjau faktus ir pasiūliau susitvarkyti su savo kontorėlės kolektyvuku iki  pirmadienio  vidurdienio. Nors ką daryčiau po to pirmadienio vidurdienio pats nebuvau dar sugalvojęs. Bet išrėžiau matyt įtikinamai.
Po poros valandų paskambino iš baseino  ir atraportavo – radome šiukšlių kibire jūsų šampūną.
Na aš labai diskretiškai (kai ramus aš beveik  inteligentiškas žmogus, V.Luckaus paroda, daug perskaitytų knygų  ir все такое)  nebediskutavau kas per keistas sprendimas mesti 50 litų  vertės daiktą į šiukšlių dėžę. Nei aš, nei vagis negalėjo taip padaryti. Bet tiek to. Atsiėmiau tylomis savo prancūzišką buteliuką neramiai stebint administratorei bei  valytojai ir vėl esu  švarus bei su beveik sveika  oda. Ir sekmadienis su pirmadieniu liko nesugadinti.



Rašyti komentarą