2014 m. sausio 29 d., trečiadienis

Vasara, vynas, laikas



Telefonas kartais sukvailioja ir perduoda pokalbiui keisčiausius  balsus. Štai neseniai sučirškė  man telefonas ir perdavė moters balsą. Ar dar atpažįsti, paklausė tas moteriškas balsas..
Aha, atpažįstu, pradžioje  kiek sudvejojęs atsakiau. Kur jau ne.
Pakvietė mane į savo jubiliejų. Moterys paprastai nesako kiek joms metų per jubiliejus, na bet šitos jubiliatės metus  aš gerai žinau. Metai tie patys, tie  manieji, kur buvo daug vyno ir jūros, ir mažai pinigų. Ar kokios nors dovanos nori, dar pasitikslinau. Ne, visko turime, namai pilni daiktų, atsakė, dovanokit pinigų, darysime draugams balių. Na taip...
Kaip toliau pasakoti šitą istoriją aš nežinau. Viskas labai asmeniška ir pasakojime bus detalės N-18. Bet jūs pabandykite suvokti, jog bandau savo menkomis galiomis išpasakoti ne erotiką, o vasarą, vyną, laiką.
Tad  atsargiai  ir kultūringai. Iš tolo. Sovietų laikais mes palyginti  su dabar nieko neturėjome ir todėl teisėtai klaustumėte  ką tada veikėme. Galiu atsakyti taip, mes labai labai turėjome, jaunos anų laikų moterys buvo gražios tada Lietuvoje arba Rusijoje. Gal net gražesnės nei dabar, nes dabar jei graži tai oksana pikul arba marina  bui, o tada – atvirkščiai. Jos buvo gražios be jokių užpakalinių minčių ir joks tarybinis rūbas jų nesugadindavo. O jei dar be tarybinių rūbų tai juo labiau.
Vėliau jau mes, vyrai, turėjome vidiakų laikais Silviją Kristel, plačiai  žinomą Emanuelės vardu. Bet ji buvo ten toli, už vidiakų ekranų, už kordono, vakaruose, o dar, kaip neseniai  sužinojau, ji dar ir Valeri Žiskar dEsteno, Prancūzijos prezidento meiluže buvo. Trumpai tariant  -  džinas, plaštakė, elfė, fėja,  tik   dvasinė  materija.  O iki Silvijos buvo moterys buvo iš mūsų draugų rato. Ir vis taip gyvenime susiklostydavo, kad pamatydavai vieną kitą jų įdomesnę detalę. Ta detalė pradžiugindavo jaunuolį iki širdies  gelmių (nes nebuvo nieko, net sekso TSRS). Ir tų detalių savininkė tyčia ar netyčia vis padovanodavo  mūsų akims ką  nors netikėtai draudžiamo. Tiesiog kad elektros srovė tekėtų laidais jei taip galima pasakyti fizikos terminais. Suremontuodavo tokia elektromonterė mus ir įstatydavo mintis ten kur reikia. Kad  gyvenimas gyventųsi.
Na apie ką aš čia vėl. Veliuosi į ką atsižegnojau veltis. Tad pabaigsiu  istoriją pasakojimu apie stalą. Vieną vasarą mes, dvi jaunos poros, ilgam patekome  į vieną kambarį bendrabutyje maždaug dvylika kilometrų nuo jūros. Ten buvo jubiliatė su savo nauju vaikinu, kuris dabar nebejaunas jubiliatės vyras. Ir  mūsų pora. Nepamenu, ar buvo blogas oras, ar jau nebeturėjome pinigų net autobusui  iki pajūrio ar dar kokia minklė.
Bet kaip dori tarybiniai jaunuoliai pastatėme stalą tarp mūsų lovų. Tada buvome dar labai nežiniukai,  drovėjomės. Tas stalas buvo visiškai prastas tarybinės pramonės produktas švietimo įstaigų bendrabučiams, visaip ištrupėjęs, nuremontuotas  ir aprašytas technikumine  išmintimi. Toks siaubas  iš drevesno-stružečnaja plita  liaudiškais   žodžiais papuoštas. Leidome poromis  visą dieną lovose. Mes vyrai aplamai neturėjome jokios juridinės teisės ten būti. Tad niekur nėjome. Stengėmės diskretiškai nematyti negirdėti vieni kitų. Buvo dar daug vyno. Taigi, o ta skiriamoji stalo plokštė apačioje buvo visai net ne  pertvara,  o erdvi tuštuma. Tik kuklumo  simbolis.
Mes stengėmės nežiūrėti vieni  į kitus, nes vyko  vasara, meilė ir vynas. Bet po kelių valandų jau užsimiršome ir perdavinėjome vienas kitam vyno stiklinę šypsodamiesi. Aš (gal tiksliau  mes) buvau laimingas, bet rankos atstumu  dar viena visiškai nuoga neįtikėtinai grakštaus liauno kūno ir sirpių krūtų jauna moteris  šypsodamasi paduoda vyno stiklinę. Ji koketiškai kvailai nesidangsto.. Ji tiesiog yra, jai  nereikia manęs gundyti. Ji turi vyrą. Ji graži ir žino tai.
Aš matau moters pilnatvę ir už lango vasara, už dvylikos kilometrų  jūra. Gal net  girdime  jūrą, bet tikriausiai tai ne jūros ošimas. Gal mašinų gausmas plente į jūrą.


Jei stipriau   išgersiu per jubiliejų (o tai ko ten eiti jei ne), gal išdrįsiu pagirti  jubiliatę, kad gyvenimas tai gerai, kad ji vis dar paduoda tą vasarą stiklinę vyno man. Todėl ir balsą atpažįstu. Kur jau ne.
Rašyti komentarą