2014 m. sausio 31 d., penktadienis

Motinėlė artilerija, divizija bei vandens kliūtis



Sovietinėje mokykloje buvo labai originali pedagogų grupė – karinio parengimo mokytojai. Šie žmonės buvo visiški tarybinio muštro kosmonautai sklandytuvais nupleventi  į beveik fašistinę Lietuvą  mokyti džinsuotų jau vaikų..Tai buvo vien atsargos karininkai. Nebetinkami normaliai karinei tarnybai. Ir koks kvailys sugalvojo, kad jau tada tinkami pamokyti pašaipius lietuviukus, kurie klauso  Uriah Heep ir Slade plokštelių, kurias siunčia giminės iš Amerikos.
Bet gal  neteisus. Išmokau kai ko. Mokyklos rūsio  šaudykloje gana neblogai išmokau šaudyti gulomis su šautuvu TOZ-8. Kiek įžvelgiau  su savo regėjimu. Dar išmokau kaip  žygiuojant reikia kelti ranką priešingą kojai. Ta prasme jei keli tą pačią koją ir ranką, tai klasiokai krenta negyvi nuo juoko. Ir disciplina pamokos metu žlunga. Bet  buvo ir tokių kurie natūraliai nesugebėjo tokios įstabios koordinacijos. To priežastys buvo dvi: sustiprintas fizikos mokymas bei kelių vaikų  tėvai dėdės – ministrai ir CK....Dalinai proletariškos kilmės buvome toje elitklasėje tik du vyrai - aš ir dar vienas didesnis. Matyt abu dėl savo vyriško balso paduoti komandoms. Baubti mokėjome.
Taigi marširuoti mokėmės. Bet kaip tiems vojenrukams (karinio parengimo vadovams) buvo sunku. Normaliai bendrauti kaip armijoje  tai ni ni. Tik  kalbėti ir elgtis lyg popo namuose su popadja.
Kelti koją nuo žopos – už tokias frazes ir tikslius nukreipiančius judesius  ranka kažkurios gražiakojės trumpasijonės merginos tėvas išgrūdo vieną vojenruką greituoju būdu vadovauti Vilniaus  garnizono hauptvachtai Kosciuškos gatvėje. Tad sugebėdavo prisitaikyti kultūringoje lietuviškoje mokykloje jau tik visiškai keisti atsargos karininkijos egzemplioriai  arba nuokvakos galutiniai  nuo metų gausos arba patirtos kontūzijos.
Mes iš P.Cvirkos apsakymo žinojome, kad Rusija visada mums motina. Ir vieną dieną per pamoką mūsų vojenrukas įsileido į dvasingus karinius  memuarus. Pagalvojo kaip rusas dvasingai mus palenkti galų gale. Tas senas kariškis  buvo ribotų galimybių ir fizinių, ir protinių, bet nuoširdžiai norėjo parodyti mums gerąją armijos  ir karo pusę. Stengėsi kalbėti nuoširdžiai ir kaip buvo. Bet kultūringai. Jo pasakojime  artilerija, kurį juos gelbėjo – buvo matuška, divizija, kuri siuntė pagalbą, – matuška, kareiviai nuo fašistinės  ugnies įsirausė į matušką žemę. Ir kas kartą ta  matuška tariama ilgai, atsidūstant bei  su meilė tėvynei.
Mes pagyvėjome. Ką dar galima pavadinti matuška?  Pasirodo viską.  Galiniai suolai  po kiekvienos matuškos pradėjo skaičiuoti kiek jų jau yra. Vojenrukas pastebėjo klasėje  jau nebe standartinė snūdri nuotaika ir kažkas vyksta. Ko gero vyksta  į blogąją pusę. Bet kas? Jis nesusigaudė.
 Matuškų mėgėjas  kuo toliau tuo labiau painiojosi, klimpo siužete, tačiau atkakliai matuškavo, dar prašoko kliūtis su matuška jeda, matuška medsančastj, matuška pechota, bet ta matuška pechota turėjo keltis valtimis pagal siužetą per kažką su daug vandens ir aišku matušką, bet kas toliau...  na nuo tų rėksmingų bukagalvių užkrito jam ir viskas kas do matuška ta plati  su daug tekančio  vandens....matuška... matuška....jau garsiai  publikai juokiantis, ūmai vargšas karinio statuto nustekentose smegenyse rado žodį  tam plačiam daiktui su daug tekančio vandens - matuška vodianaja pregrada (išvertus motinėlė vandens kliūtis).
Auditorija suošė ir su palengvejimu pradėjo ploti. Išsisuko, šaunuolis.
Manau prilipusi   tam  vojenrukui pravardė jums jau žinoma – Vodianaja pregrada.
Rašyti komentarą