2014 m. sausio 10 d., penktadienis

Mes dainuodavome



Pats aš balso neturiu ir su klausa bėdos. Bet mes anais laikais visi ir be, ir su dainuodavome.
Kai kam net liaudies dainos, tautosakos ekspedicijos  buvo rezistencijos forma.
Aš kartą beveik sudalyvavau tokio tautosakinėje studentiško turizmo klubo  išvykoje. Pilno ekspedicijos plano dabar neatsimenu, nes ji nesibaigė pagal planą.
Prasidėjo taip. Atėjo porelė dvasingų studentų, atėjo negraži mergina, kuri visada dalyvauja  išvykose, nes negraži, atėjau aš.daugmaž tvarkingas, turėjau kuprinikę kaip dera anų laikų  studentui – turistui. Bet išvykos vado vis nebuvo, jau traukinys pasirodė horizonte ir tik tada atbėgo plevėsuojantis pilnais paltuko  skvernais be jokios kuprinės  išvykos vadas.
Aš jį gerai pažinojau, buvau kalnuose su juo, tai labai nenustebau. Bet vado povyza buvo visai neturistinė ir nė iš tolo  tautosakinė.
Dvasinga porelė vado nepažinojo. Traukinyje porelė   išsitraukė buterbrodus. Vadas pagyrė jaunus turistus, kad labai gerus  padarė  buterbrodus, nes jis tai nieko neturįs, spėjo skubėdamas užgriebti tik dvi vyno bonkas. Ir papildė jų žinias  – Perloją su Vytautu tai būtinai, o kitą tautosakos  ekspedicijos finalinę dalį gal geriau nusuksime į Alytų, nes pas jį ten mamos bute plotas dviem geroms dienoms.
Tas vadas toks  ir išliko iki šių dienų . Šiais laikais turi gal penkis skirtingų mamų vaikus, paskutinė žmona iš Vidurinės Azijos (irgi plovą daro...) ir mass media kartkartėmis praneša, kad anas vėl  prisidirbo suregzdamas neaiškius rezgalus su politikais. Bet nėsėdėjo/nesėdi, sėkmingai išbalansuoja  ant tokios  plonytės   ribos tarp Pravieniškių ir Monte Karlo, vis nuvirsdamas nuo tos plonytės  linijos  labiau į Monte Karlo pusę.
Bet grįžkime į anuos laikus.
Tautosakinė porelė tylomis nuslinko pas kitus turistus, kurie išrodė rimčiau  pasiruošę ir plano lyg  laikysis. Neliūdėjome, vyno jie aiškiai nebūtų pirkę.
Pirmą kartą pamatytas Perlojos Vytautas su savo “kol gyvas nors vienas lietuvis” sukrėtė mus anų laikų tarybukus ir dydžiu, ir postamento tekstais, tad pirmą vyno bonką išgėrėme tik stotelėje  per  ilgai belaukdami  Alytaus autobuso. Alytuje jau grįžome į normalų tarybinio jaunuolio dvasinį  kelią. Dvi dienos  vyno. Ai, sakė išvykos vadovas, nieko tame Alytuje  nėr ir neinam geriau  niekur, tik nebent dar vyno...
Bet vėl nukrypau nuo temos. Dainuodavome tikrai  daug ir daugiau nei dabar. Šimtą kartų daugiau. Dabar baliukas dažnai ir nepasiekia dainavimo kondicijos. Nebent vyresnių žmonių.
O tada  pamenu ir  jauni, dvidešimtmečiai, bebaliavodami uždainuodavome.
Buvo ir rimtų tautinių dainų, kaip pvz. “Negiedokit, gaideliai” arba “Paduok, sesule, kardą”. Čia jau dvasingų žmonių įtaka. Pasiekdavo net tokius lapsardokus kaip aš ir mano draugeliai.
Buvo ir kvailų dainuškų. Vienos tokios tekstas įstrigęs iki smerties matyt jau:
Visos silkės plaukia,
Tiktai viena silkė ne.
Oi, Zuzaaana, šiiirdis mano,
Koks gyveeeenimas puikuuuus.
Arba:
Aš tau čia, tu man čia
Mes abudu paslapčia
Kaaaarštai bučiuojamėėėės.
Ir daugybė kitų. Bet maloniausiai prisimenu kai dar mokykloje jaunų vyriškų balsų choru užtraukdavome dainą eidami po baliaus ar ploto namo,   jau naktį,  kokiuose daugialangiuose Žirmūnuose. Daina ta rodos net verstinė, lyg ir net nelietuviška. Bet buvo kupina meno jėgos:
Miegok raamiaaaai,
Mano mylimaaaas mieeesteeeeeee....
Kai užsidegdavo šviesos languose sprukdavome porą kiemų toliau ir ten vėl uždainuodavome dainą apie ramų mylimo miesto miegą. Ir žiūrovai vėl įžiebdavo langus. Paprasta akimi pamatydavome mūsų  meno jėgą.
Taigi, anais laikais mes dainuodavome.



Rašyti komentarą