2014 m. sausio 14 d., antradienis

Gurzufe



Viena jaunystės laikų gražuolė nemelavo. Skaitinėjau  anądien Andrejaus Makarevičiaus alkoholinius memuarus ir autorius  kažkelintą  kartą vis  nostalgiškai prisimindavo  Gurzufą.su jo “gerlomis”. Gerdavęs  jis Gurzufe be pagirių, toks Gurzufas nuostabus  buvo. Tai ta mūsų pažįstama gražuolė vis girdavosi, kad ten pliaže gėrė su Makarevičiumi ir jis jai dainavo. Mes netikėjome. Bet dabar panašu - nemelavo.
Koks laikas  pagalvoji, Makarevičius dar dainuoja, o gražuolė seniai nebe gražuolė...
Dar Sigitas Geda “Poezijos pavasaryje” pripaistė niekų  apie siauras  totoriškas gatves, dar ten kažką apie karštas naktis, sušaudymus, jaučius, gražuoles ir Garsiją Lorką.  Ir Gurzufą. Na žinote tik jis vienas suprasdavo apie ką. Bet mūsų kompaniją užkabino. Berods Valdas atnešė almanachą ir parodė Gurzufo eilėraštį, ten važiuosim.  Ir mes išvažiavome į Gurzufą, nes ta gražuolė pasakojo ir dar tas Geda.
Tame šiltame, jaukiame Krymo pietinės pakrantės mieste  buvo galima net ir sovietiniais laikais miegoti bet kur, naktys šiltos, juk  Juodoji jūra, .o ramiausia vieta išsimiegoti  po dienos nuotykių kalnas virš miestelio – Blagatūra, jei gerai pamenu, kalno pavadinimas. Buvo ten ramu, nes oficialus tarybinis objektas su tarybine tvora, tad skylėta ir vienintelis vietos minusas  -  kartais neužtekdavo jėgų tomis siauromis vingiuotomis totoriškomis gatvelėms ropoti į viršų po dienos pliažuose.
Gurzufas buvo dėl mums nežinomų priežasčių lietuviams tinkama  vieta ir sutikdavome ten įdomių egzempliorių. Teko matyti vieną (primenu  pats zastojus) su amerikoniška maike. Maikėje ant krūtinės užrašas didelėmis raidėmis -  Vienybėje tautos jėga, tai tautininkų  šūkis berods, dėdė iš Amerikos jam atvežė..
 Veikėjas sakė, Lietuvoje niekaip tos maikės neužsidėsi, o Gurzufe pats tas. Taip ir pravaikščiojo jau pasmirdęs, bet visą savaitę, su ta amerikoniškai lietuviška maike Gurzufo lietuvių džiaugsmui. Vietos aura buvo tokia gera, kad  dėl  tokių dalykų ten niekas nesuko galvos.
Iškart palei jūrą po  Gurzufo ėjo Artekas, tarybinė pionierių sostinė. Menu kažkas iš mūsų klasės ano laiko elito buvo pakliuvęs ten ir visa mokykla tuo oficialiai didžiavosi. Mes ant Gurzufo –Arteko ribos tik kartą pernakvoję gavome kažkokius niežus. Tai Artekas nuo tada man nelabai.
Gurzufe dar mačiau  du įdomius dalykus: Kramarovą ir tarybinės armijos  jėgą.
Savelijus Kramarovas buvo toks garsus rusų kino komikas žydas. Jis  po to dingo Amerikoje ir vėl  jį pamatėme jau tik per vidiakus. Amerikoniškame filme “Maskva ant Hudzono” akims pailsinti  tarp Emanuelių  peržiūrų. Didžiavausi labai tuo -  vienas  paskutinių  mačiau Savelijų Kramarovą gyvą  SSSRe. Jis dar sustatė man specialiai savo firmines žvairas akis, nes spoksojau į jį labai išsižiojęs, jau tada nepasitikėjau savo akimis ir vis bandžiau sufokusuoti - jis, ne jis.
O siauroje gatvelėje teko kartą pakliūti į masines muštynes. Gerai buvau ką tik iš Kokteil-holo su vietine mergina ir ji greitai nurodė stogelį kur mums reikia dingti. Iš slėptuvės aukštai virš totoriškos vingiuojančios pamačiau tarybinės armijos jėgą. Išoriškai kietas vietinis jaunimas, visas stiliagiškas, buvo atluptas kelių geibių (matyt kokių ryšininkų) kareivių. Bet kaip tai  buvo strategiškai tobula.
Kareivukai išsirikiavo be tarpų per visą gatvelės plotį ir malė diržais snukius prieš juos iššokantiems kurorto kietuoliams. Kiekvienas iššokimas prieš  kareivukus  baigdavosi ištiškusia mėsa ar krauju. Ir kurorto jaunimas  traukėsi. Ryšininkai  lėtai rikiuotėje juos stūmė velniop iš gatvės. Diržų sagtys matyt buvo pasunkintos švinu, nes kirto kas kartą ryškiai, su žymėmis, net jei sagties smūgis kliudavo sienon.. Matyt kareivukai buvo paruošę gerą kovos planą ir jį tobulai įvykdė. Supratau nuo tada  ką gali drausmė ir rikiuotės išlaikymas armijoje.
Buvome taip įtikėję Gurzufo gydomąja galia, kad kartą pamenu, net buvau perkraustytas Gurjeve iš Azijos traukinio į Krymo traukinį, kad pasveikčiau Gurzufe nuo kažkokio azijinio sutrikimo. Tiesa tada  nepagijau, bet  šiaip ta vieta atmintyje  liko palaimingu  kampeliu.
Po  SSSR kracho ir nebuvau ten. Tiesa, mačiau panašių miestelių -  Mijas ir Ronda Andalūzijoje.


Rašyti komentarą