2015 m. kovo 17 d., antradienis

Karlitos kelias – 4



O pas mus vyko šuns kilimas savo savivokos laiptais į  viršų. Dar daug ko bijome, pavyzdžiui mašinų, bet tai ir gerai. Labai bijojome  žmogaus su lempute ant galvos vaikštančio ankstyvą tamsų rytą, bet ir aš tokio privengiau. Kai pamačiau pirmą kartą jį besiblaškantį po mūsų miškelį ilgai galvojau – gerai, Donbaso šachtininkas, bet ką jis čia mūsų biednoje Baltupių žemelėje gali naktį išsikasti? Dabar rytais jau  pakankamai šviesu, tai ir žmogus su lempute ant galvos nebesirodo.
Karlita vis drąsiau uostinėja aplinką ir neseniai atliko pati sau žygdarbį. Išdidžiai pakėlusi uodegą man atnešė  kalėdinės žiurkės (tos pačios iki kurios mes eidavom ir pagarbiai apuostę nuo jos sukdavome namo) gerai fermentuotą lavonėlį. Tiksliau jo pavasarines liekanas, prilaikomas atskirų kailio fragmentų. Įveikusi žiurkės lavonėlio baimę  -   ji jau  beveik nieko nebebijo.
Tiesa, Karlitą  sterilizavome. Dabar ji vos  juda, bet aš jai viską atleidau. Kai jai buvo  visai  blogai, tai ji glaudėsi  prie manęs, laižė švelniu liežuviu mano rankas (šimtą kartų  švelnesniu  nei  kačių liežuviai) ir didžiulėmis drėgnomis akimis žvelgė į mano sąžinę. Aš jai buvau svarbiausias žmogus, bosas ir šeimininkas. Išdidžiai  tą nuostabų  Karlitos suvokimą apie hierachiją šeimoje nurodžiau BM bei mažei. Jos  suprato ir pagarbiai nekomentavo. Ilgai – ko gero visą gyvenimą -  tokio momento laukiau.
Aš – šeimininkas Nr.1. Mane laižo liežuviu visada pirmą. Teisingas  šuo.

 Gyvenimas gerėja.
Rašyti komentarą