O pas mus vyko
šuns kilimas savo savivokos laiptais į
viršų. Dar daug ko bijome, pavyzdžiui mašinų, bet tai ir gerai. Labai
bijojome žmogaus su lempute ant galvos
vaikštančio ankstyvą tamsų rytą, bet ir aš tokio privengiau. Kai pamačiau pirmą
kartą jį besiblaškantį po mūsų miškelį ilgai galvojau – gerai, Donbaso
šachtininkas, bet ką jis čia mūsų biednoje Baltupių žemelėje gali naktį
išsikasti? Dabar rytais jau pakankamai
šviesu, tai ir žmogus su lempute ant galvos nebesirodo.
Karlita vis
drąsiau uostinėja aplinką ir neseniai atliko pati sau žygdarbį. Išdidžiai
pakėlusi uodegą man atnešė kalėdinės žiurkės
(tos pačios iki kurios mes eidavom ir pagarbiai apuostę nuo jos sukdavome namo)
gerai fermentuotą lavonėlį. Tiksliau jo pavasarines liekanas, prilaikomas
atskirų kailio fragmentų. Įveikusi žiurkės lavonėlio baimę -
ji jau beveik nieko nebebijo.
Tiesa,
Karlitą sterilizavome. Dabar ji vos juda, bet aš jai viską atleidau. Kai jai buvo
visai blogai, tai ji glaudėsi prie manęs, laižė švelniu liežuviu mano rankas (šimtą kartų
švelnesniu nei kačių liežuviai) ir
didžiulėmis drėgnomis akimis žvelgė į mano sąžinę. Aš jai buvau svarbiausias
žmogus, bosas ir šeimininkas. Išdidžiai
tą nuostabų Karlitos suvokimą apie
hierachiją šeimoje nurodžiau BM bei mažei. Jos
suprato ir pagarbiai nekomentavo. Ilgai – ko gero visą gyvenimą - tokio momento laukiau.
Aš – šeimininkas
Nr.1. Mane laižo liežuviu visada pirmą. Teisingas šuo.
Gyvenimas gerėja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą