2015 m. kovo 20 d., penktadienis

Kaip mes rašėme romaną – 2



Romaną pabaigiau Čeburaškos (šiaip Kūlverstuko, bet labai jau rusai juokiasi, kai išgirsta) ir krokodilo Genos metodu. Žodis žodin  kaip jie sakė per iškilmingą prakalbą atidarant objektą – mes statėmė, statėme ir pastatėme.
 Rašiau, rašiau ir parašiau. Tai bene lengviausia romano dalis. Kiūtai  sau kur kamputyje, paprašęs labai nejudinti, ir tavo ranką kažkas vedžioja. Easy. Lyg šokti Trinidade  karnavalą. Bet po to pradeda rodyti savo intelektą gerieji žmonės iš Sezuano (sorry, leidyklos). Taip  paprastai pasako -  reikia perrašyti pirmus  dešimt skyrių. Mažokai teksto ten, ir trūksta naratyvo.
Štai šitą žodį – naratyvas - labai gerbiu. Dar gerbiu ir kitus tokius žodžius – onomatopėją, oksiumoroną. Jie dvelkia dulkėtu senosios graikų kalbos profesoriaus  kabinetu ir pasiutusia filologine   išmintimi.Vienu žodžiu aš jo nesuvokiu. Bet. Panaudodamas savo protų kovų veterano patirtį išmąsčiau taip. Naranjo – ispaniškai apelsinas. O ta pabaiga tyvas tai savaime suprantama aperityvas. Įsivaizduokite blogą labai Gvadalacharos priemieistį. Įeini į dar blogesnę nei rajonas bodegą:
-         Uno naratyvo, per favor.
Barmenas, trumpomis indėniškomis kojytėmis  ir  su ilgais ūsais, pastūmia tau drumsto gėrimo ir  iš po sombrero prakošia pro dantis:
-         Dos pesos. 
Tu paragauji ir iškart  išspjauni tą naratyvą už du pesus. Jokio apelsinų skonio, tik baisus saulėje džiovintos kirmėlės skonis. Tėški  stiklą atgal ant barstalio, pasakai - no dos pesos, bet ūmai tau krūitnę perplėšia pistoleto kulka.
Spėji tik išstenėti  niekšui barmenui po sombrero:
-         Perche?
Niekšas gvadalacharietis nusispjauna ant tavo vėstančio lavono (pagaliau nebekaršta ir Meksikoje) ir atsako:
-         Perche....perche...naratyvo pericoloso!


Taigi perrrrrrašiau trečdalį romano. O antrą kartą rašyti tai jau sunkus darbas, o ne Karibų salos karnavalas. Vėl skaito gerieji žmonės iš leidyklos ir nieko nesako. Bus kontrolinis šūvis ar ne? Skaito gal mėnesį. Ir staiga liepia atvažiuoti. Ir pasako antrą svarbų tarptautinį žodį, susijusį su lenkišku honoru. Šitą žodį tai aš jau suprantu (nes tikras vilenčikas ir augau prie turgaus) ir gerbiu. Honoraras. Gerieji žmonės iš leidyklos man praneša, kad naratyvas geras, netgi pagaunantis, sunku atsitraukti nuo teksto, ir liko mums  tik aptarti menką honoraro klausimą. 
Rašyti komentarą