Na aišku vyrų
žinovai pasakys, kad moterys yra svarbiausia vyro gyvenime, o ne kvaili šunys ar
nesuprantami romanai. Bet atsakysiu taip: po pirmo penkiasdešimtmečio prioritetai keičiasi. Vyro po 50 akiratis
prasiplečia, jis aplinkui jau mato ne tik moteris. Kaip bus po antro penkiasdešimtmečio dar nežinau. Bet bus manau labai gerai jei skirsiu tamsą nuo
šviesos.
Taigi kas
geriau romanas ar šuo?
- Šuo visada namie, laižo rankas ir tik
tereikia švilptelėti – atbėga vizgindamas uodegą. Romanas dabar toli,
leidykloje, vėliau bus kažkur lietuvių raštijos pakampėse, ir ką ten su
juo darys kokie negeri žmonės (kritikai) - juoda paslaptis. Jam
jau nebešvilptelėsi.
- Šuo tuštinasi ir šlapinasi, šunį
sekioji su maišeliu ar netgi
dviem. Romanas tuo požiūriu švaresnis, neteršia aplinkos visiškai. Nebent
nusivylę skaitytojai perskaitę keiksis ir mėtys sudraskytas romano
liekanas autoriui po langais....
- Dresuoti reikia abu. Romanas gal net
sunkiau pasiduoda dresūrai, linkęs
gyventi nepriklausomą gyvenimą.
Šuo gi komandas “gulėt” ir “sėdėt” vykdo, net kai liepia BM. Romanas gi komandos “rašykis pats, blet” –
niekada. Viską už romaną reikia padaryti pačiam.
- Pažintys vedžiojant šunį yra, tačiau
daugiau - kaip čia mandagiau
pasakius – pensijinio amžiaus arba arti. Romano pažintys gal dar bus, bet
kol kas niekam neįdomu kas tas autorius. Reikia pačiam verktis emaile, kad atsakinga darbuotuoja iš leidykos susimylėtų ir paguostų -
viskas tvarkoje, neverk, bus gerai.
- Pinigus šuo atim, romans - duod.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą