Pirmiausia tai man atsirado noras. Kiekviename amžiaus
dešimtmetyje ką nors įdomaus nuveikdavau, tai dabar atėjo baisiai niežtintis noras parašyti didelę popierinę knygą. Po trumpos
analizės išsiaiškinau, kad reikia rašyti romanus. Juos skaitytojai dar skaito. Apsakymų ir eilėraščių
skaitytojai neskaito. Tad paskambinau į
vieną mažytę leidyklytę. Sako gerai, rašyk, spausdinsime, tik 10000 litų reiktų
iš tavęs. Visada įsivaizdavau, kad rašytojams moka honorarus, o ne rašytojai moka pinigus skaitytojams, kad
skaitytų. Nors matyt vėl atitrūkau nuo septynmyliais žingsniais
šuoliuojančio progreso. Bet nutariau kreiptis į dar vieną, jau didelę leidyklą.
Didelės leidyklos
bosė su atsakinga darbuotoja sutiko
mane kaip žmonės. Pavaišino restorane moderniomis salotoms iš stiklinių (mano laikais degtinė buvo geriama
iš tokių) ir paklausė:
- Nu, tai
apie ką norite rašyti?
Sakau;
-
Šnipų
romanas. XIX amžius.
-
Tai kažką
jau turite parašęs?
-
Ne, aš net
nepradėjau, nes nežinau kaip rašomi romanai. Planą tik turiu.
-
Ai nieko, -
atsakė didelės leidyklos bosė, - nelabai kas Lietuvoje ir žino kaip rašyti
romaną. Na gal išskyrus ...ėėė...na....
Stojo nemaloni pauzė. Visoje lietuvių literatūroje greitai neatsirado
šauniai suregzto romano pavyzdžio. Tada
aš pademonstravau romanų rašybos žinias:
- Noriu parašyti kaip Diuma ir
Balys Sruoga.
-
O,
gerai, - atsakė bosė, - tinka.
Tada dar paprašiau duoti man moteriškę, kuri man paaiškintų kas yra romanas
ir taisytų nukrypimus visokius nereikalingus.
Patarėja buvo paskirta ta pati atsakinga darbuotoja. Ji paaiškino, kad 90
procentų skaitytojų yra moterys ir romane būtina meilės linija. Tų linijų pagal planą ir buvo vos
dvi, tai trečia man visai nekliudė. Pagalvojau, ogi tikrai, pagrindiniai herojai
tai kieti vyrai, moterys turi sukiotis aplink tokius, tad meilės linijas laisvai
įtrauksiu. Ir visi patarimai.
Sakė, atsiųsk kai ką nors parašysi. Kai atsiunčiau beveik trečdalį romano skyrių, tai atsakinga
darbuotoja paaiškino:
-
Kažkas gali
pavykti. Romano rašymas tai du žodžiai: integralumas ir intensyvumas.
Ir liepė dar perskaityti tris knygas. Velso fantasto, amerikonės iš
Sanfrancisko ir ruso iš Niujorko apie knygų skaitymą. Velso fantastas visai
nepatiko ir neskaičiau. Rusas patiko, perskaičiau. Amerikonės knygos ir negavau. Parašiau pusę skyrių.
Nusiunčiau.
Atsakinga darbuotoja pasakė:
-
Jau geriau.
Matau supratai tuos žodžius apie
integralumą r intensyvumą. Perskaitei tas knygas?
-
Na tik
vieną...
-
Ai, tai
gerai, daugiau ir neskaityk nieko. Ir rusiškų knygų neskaityk. Nes labai rusiškai galvoji. Rašyk tik. Kuo daugiau
parašai, tuo geriau. Paskui pradžią perrašysime.
Ilgai galvojau, kodėl išrinko mane
romano rašymui taip iš karto ir ilgai negalvojusios. Ir supratau - visi
šiuolaikiniai rašytojai liesi, geibūs ir nukvakę nuo meno žmogeliai. Aš buvau storas ir didelis ir ne
nuo meno. Joms tai patiko. Tai yra aš patikau. Taigi šio romano atsiradimo
pirma priežastis – aš gražus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą