Knygų klubas - 1

Pats aš niekada  nesėdėjau, tai balta dėmė mano biografijoje ir beveik gėdinga. Na kelis kartus jau beveik reikėjo džiovintis sucharikus, bet  grotuoto likimo pirštas  pralėkė pro mane obuolmūšiais žirgais. Šias knygų klubo istorijas apie įkalinimo įstaigas papasakosiu pirmu asmeniu, nes man prie tekilos butelio papasakojo geras pasakotojas, tai beveik nieko nereikia keisti.

Visa laimė, kad Pravieniškėse mus pirmą kartą patekusius sodino į vieną kamerą.

Dar kol buvau Lukiškėse  tai buvo pakliūvęs kameron toks visiškas persibadęs narkomanas, jis nemiegodavo naktimis, staugdavo ir dejuodavo. Jau ne šio pasaulio gyventojas. Tai su tokiu jau baisu. Ir Pravieniškėse kitose kamerose girdėdavosi beveik kasdien muštynių garsai ir riksmai. Pas mus buvo ramu, visi mes skaitėme knygas (buvau atsivežęs apie 18 knygų). taip ir praminė mus knygų klubu.

Paeiliui ir papasakosiu apie savo kameros draugus. Kazys, 36 metai, iš Zarasų. Straipsnis 140, už smurtą artimoje aplinkoje. Tai daugumos pirmą kartą sėdinčių straipsnis. Gamtos vaikas, beveik niekur nedirbo, gyvena iš miške surinktų ir nušautų gėrybių. Kai tik prasidėjo laisva Lietuva, motina veždavo latviškas prekes į Lenkiją. Jam tada buvo 15 metų kai dingo Lenkijoje motina. Taip tyliai be jokios žinios, joks gandas net neatėjo, seneliai lyg ir pabandė ieškoti, bet vangiai. O jis paauglys, na  nėr ir nebėr motinos, ką bepadarysi. Kai jau buvo pilnametis, apie 19, vieną dieną jiems į namus paskambino moteris  ir sako:

-         Labas. Nepažinai, Kazy?

-         Ne,  - sąžiningai atsakė Kazys.

-         Mama aš tavo būsiu.

Mama beprekiaudama Lenkijoje  latviškomis prekėmis netikėtai tapo nėščia nuo vieno lenko, labai bijojo pasisakyti savo griežtiems tėvams, kad vėl benkartukas. Tai ir apsigyveno patylomis  su tuo lenku. Gyvena gražiai. Lenkas mamą vedė. Kazys buvo nuvažiavęs aplankyti naujai atsiradusių giminių Lenkijoje.

Tai šis gamtos vaikas labai bijojo sėdėti Pravieniškėse, prisiklausė kaip elgtis, prisirinko žargono ir pirmą kartą įėjęs iškart ryžtingai nuo durų paklausė:

-         Tai kur mano škonkė.

-         Lova,  - atsakiau, -  tavo lova bus čia. Ramiai. Pas mus čia knygų klubas. Visi pirmą kartą sėdi.

(bus daugiau)

Mes galėjome prisivalgyti bizonžuvių

Kadangi mėgstate mano netikėtas pabaigas tai dabar pradėsiu nuo netikėtos pabaigos. Šią vasarą nuogas maudytis Elektrėnų mariose neišdrįsau. Nors Balkanų moteris nurodė atkampią vietą ir  leido.

Bet kai nuo pabaigos tai net mano protingiausias skaitytojas nieko nesuprato. Literatūros mokslas teisus. Tekstas turi prasidėti nuo pradžios. 

Pradedu nuo pradžių.

Socializmas yra puiki politinė sistema. Nes nori visais vienodai pasirūpinti, na bent jau tais kurie juo tiki. Taigi visos tos  pažangios  sistemos visus svajoja po lygiai ir gausiai aprūpinti  gėrybėmis. Tam reikia Karakumų kanalų, Mičiurino ir Sibiro upių nukreipimo į Azijos dykumas. Atrodo tokioje vargšėje stabilaus žemės ūkio Lietuvoje jau nebuvo  ką tobulinti. Cha, apsirikote. Šviesus rytojus mūsų laukė  ne tik kukurūzų bei koksagyzo pasėliuose pokario kolūkiuose. Mus į šviesų rytojų vedė  ir Sosnovskio barštis. Tai dabar juo baisimasi kaip nuodingu ir pavojingu augalu, kurio syvų lašas nudegina žmogaus odą ir šiaip jame dar kupina įvairių siaubingų europėnams  iš ES savybių. Tačiau tarybiniam  žmogui tas tolimų kraštų augalas tiko.  Barštis  buvo įvežtas Lietuvon kaip gerą pašaro kiekį duosiantis augalas. Karvių socialistinis maistas. Tai turėjo būti eilinė tarybinio mokslo pergalė.

Dabar jau artėjame prie Elektrėnų. Kažkada Zoologijos instituto akvariume (buvo toks prie Verkių rūmų) apie 1975 metus teko matyti milžiniškas rainas žuvis – bizonžuves. Dar kažkokias ten stebuklingas žuvis rodė. Tais ar  kiek vėlesniais  metais Sovietų Sąjungoje buvo partijos parašyta  Maisto programa ir pagal ją visi tarybiniai žmonės galų gale būtų buvę  pamaitinti po 50 metų socialistinio  išgyvenimo kurso.

Taigi tame institute  įstrigo mano galvon savo sveiku dydžiu keistosios žuvys bizonžuvės. Tarybiniai mokslininkai išsišiepę frankenšteiniška šypsena mums žadėjo jas kiek paauginti Elektrėnų mariose ir tada paleisti visų socialistinių lietuvių džiaugsmui į kitus vandens telkinius  Lietuvoje. Elektrėnų marios anais  laikais bvuo intensyviai šildomos (taupiame kapitalizme jau nebe taip) ir žiemą,  tad aktyvus tarybinis mokslininkas puikiausiai galėjo įgyvendinti visas savo naktines vizijas, kuriose bizonžuvėmis ir kitomis keisčiausiomis iš visų pasviečių surinktomis  žuvimis bus sočiai pamaitinti tarybiniai žmonės. Pagal Maisto programą.

Dabar to instituto nebėra. Akvariumo likimo irgi nežinau. Bet kai stebiu važiuodamas per Lietuvą  džiugiai išsidauginusius Sosnovskio barščius, tai nežinomas bizonžuvių, suleistų į Elektrėnų marias, likimas mane kiek neramina. Jei Sosnovskio barštis taip agresyviai išsikėtojo, tai į kokias baisybes galėjo išmutuoti  rainos ir tada jau gana keistos didelės bizonžuvės?

Taigi Elektrėnų mariose plaukioju atsargiai, jokiu būdu ne nuogas, nes ką ten žinai, kas gali išnerti iš socialistinio mokslo tamsiųjų gelmių ir su kokio aštrumo dantimis...

Opresionistinis falocentristinis savimyla (tai apie mane)

Gavau galų gale ko prašiau. Gerbiamas blogeris  Skirmantas Tumelis vieną vakarą/naktį išspaudė iš savęs recenziją apie "Gyvenimo stebėtojo memuarus".
Tai dabar  taip galvoju: o gal nereikėjo to prašyti, ypač kai recenzentas  prikaišiojo  į tekstą apie mano knygą tokių žodžių kaip falas ir opresija. Na bet...pats norėjau...nors rado  ir pliusų. Skirmantui labai patiko pabaigos.
Štai čia visa ta Skirmanto Tumelio recenzijistinė bakchanalija

Buhalteriai ir autoriai išgelbės žurnalus

Maloniai taip interneto platybėse užtikau  gerbiamo dviejų žlugusių žurnalų redaktoriaus memuarus apie žurnalų leidybą. Tų nelaimėlių redaktorius A. Puklevičius lyg ir bando visiems žurnalams sugroti in memoriam, tačiau prasisunkia  dviejų žurnalų ex-redaktoriaus memuaruose viena gera  mintis. Autoriai. Žurnalams būtini autoriai. O autoriams būtini honorarai.

Gerb.Puklevičius bandė tik dviese su dizaineriu  išleisti žurnalą, be jokių niekingų autorių, tačiau nepavyko. Dar pasirodo  labai reikalingi ir net būtini žurnalų išgyvenimui autoriai...o autoriams  pinigai labai pageidautini tokiu prašmatniu  pavadinimu – honorarai.

Taigi moralas labai aiškus. Tik suvienytomis  buhalterių, autorių ir redaktorių  pastangomis galima išgelbėti popierinių žurnalų leidybą!!!

 Po vieną –jokių šansų.

cituojamas tekstas yra čia:

Moters sudedamųjų dalių procentų išaiškinimas ir netikėtai pradingęs iš Miuncheno Oktoberfestas

Ruošiamės baliui. Jau vėluojame pusvalandį. Balkanų moteris  mane paguodžia pamačiusi nervingą  mano veidą:

-         Aš jau 70 procentų gatava. Liko tik galvą sutvarkyti.

Apskaičiuoju mintyse. Na mes, vyrai, pagalvoju tikrai daugiau procentų galvą vertiname...

Po valandos jau baliuje. Pusbroliuko žmona paaiškina kodėl baliuje nėra vyro:

-. Vyras Vokietijoje, Miunchene, alaus įrangos parodoje.

O tai Oktoberfestas kur, pagalvoju, ar tik ne Miunchene dabar irgi...bet tyliu. Vyriškas solidarumas. Mūsų galvos tikrai  daugiau nei 30 procentų.

Geros žinios iš Pravieniškių

Netikėtos. Bet geros.
Nors kaliniams nepavyksta perduoti kol kas e-skaityklių, tačiau vienoje kameroje atsirado mano memuarų spausdintas tekstas. Tai pasirodo visa kamera perskaitė, visa kamera leipo juokais, po to prisijungė ir prižiūrėtojai. Ir tie leipo. Nežinau ar pasiekė knyga administraciją...
Kamera pavadino memuarų autorių lietuvišku Bukovskiu. Va tai aš vadinu šlove.

Rytdienos tosto apmatai

Tai sena kaip pasaulis ir liūdna kaip visiems žinomas atsitikimas Veronoje istorija. Džentelmenas dideliame mieste sutinka nepilnametę mergaitę iš kaimo. Mergaitei pažada suknelę už gerą elgesį ir aišku jos nenuperka. Klasikinis siužetas.

Tad leiskite pakelti šią taurę už tai, kad tas džentelmenas tai buvau aš kokių dviejų metų, kad nepilnametė šios istorijos naivi džentelmenų pažadais tikinti mergaitė sėdi dabar kaip garbingą jubiliejų  švenčianti ponia, ši istorija turi laimingą pabaigą  ir aš galų gale po karštų džentelmeno pažadų už gerą auklėjimą  maždaug po penkiasdešimt metų galų gale įteikiu  tą pažadėtą suknelę.

***

Kas nesuprato paaiškinsiu paprastai. Jubiliatė mane kūdikį auklėjo, kol tėvai dirbo. Jubiliatė   buvo atsiųsta į Vilnių iš kaimo, jai labai reikėjo miestietiškos suknelės,  ir man matyt mažam labai tiko tas jos auklėjimas ir aš jai pažadėjau dar mažas kada nors už tai nupirksiąs  suknelę. Sąžinė priveikė mane tik dabar. Tetai- 70.