Čarlzo Dikenso šlovė neleidžia užmigti arba filolondinija

Visai visai atsitiktinai viename knygyne užklydau ant atpigintų knygų. Nuvogiau kelias monetas nuo pampersų ir otkosų biudžeto. Paėmiau dvi po 4 litus. Paulinos Pukytės „Jų papročiai“ ir De Lilo „Kosmopolis“(Gabi rekomendacija). Dar kartą pasidžiaugiau kultūros ministro įžvalga, kad knygų bus ir net pigių. Nereikia gąsdinti dideliais PVMais.
Pukytės 2006 metų knygutę paskaičiau ir net kas reta ji(knygutė) man patiko. Smagi ironiška, Londonas toks juokingas ir britai taip maloniai idiotai. Atrodo už naujesnę knygelę Pukytė irgi pagirta tarp autorių, tad naujesnės dar nėra po 4 litus.
Blogeris     http://uzkalnis.blogspot.com/   taip pat išdidžiai pranešė jog jo londoniškė knyga perkama puikiai, visas tiražas išpirktas žaibu ir leidykla spausdina naują tiražą. Užkalnio tekstai irgi nieko, anglai ir ten keisti. Bet be to Pukytės smagaus nachališkumo aprašyme. Bet kadangi knyga gerai perkama tai laukti po 4 litus bei atidžiau susipažinti dar teks kelerius metus.
Dar pamenu žuvusio panevėžiečio(atsiprašau nepamenu pavardės), knygą apie sunkią lietuvo darbininko dalią Londone. Toje džiaugsmo bei įdomumo buvo mažai. Dar intelektualiai rašo apie Londoną Ernestas Parulskis, rašo apie Londono turgus ir realų gyvenimą bankrotų meistras iš Kauno Šarūnas Navickas.
Taigi gerbiami Lietuvos rašytojai sėkmingai naudoja kazachų akynų metodą „Ką matau, tą ir dainuoju“, ir visas galingas lietuvių filologijos poskyris – filolondinija - gyvuos ilgai. O apie ką daugiau rašyti. Jei visas gyvenimas tik tarp Londono ir Vilniaus. Drįstu paskelbti dar vieną pastebėjimą – filolondinijos slaptasis varikliukas yra Čarlzo Dikenso šlovė. Ot imsiu ir parašysiu geriau apie Londoną . Kas mumi tas Dikensų Čarlziuks...

Sėkmės, aš stebėsiu. Filolondinijos žanras man įdomus.