Marškinėliai

Rūsčiu Lietuvai XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje reikėjo labai įvežti iš Rusijos kai kurias prekes. Labai labai. Nepriklausomi tapome neseniai ir kai ko iš buvusios Didžiosios Motinos negaudavome,o kai ką gaudavome. Iš esmės spręsdavo paprasti Rusijos fabrikų direktoriai. Arba nespręsdavo. Tai politikai galėjo atsistoti į pozą nr.6, o mums reikėjo prekių.
Sergejų iš Syktyvkaro, kur buvo mums reikalingos prekės – iš esmės labai pozityviai nusiteikusį Lietuvos atžvilgiu – sudėlioti kai kuriuos taškus ant i pasikvietėme į Nidą , į valstybinius poilsio namus „Rūtą“. Dabar tokių atrodo nebėra, o buvęs „Rūtos“ direktorius slapstosi nuo teisingumo arba sėdi, tiksliai nepamenu. Tada „Rūta“ buvo aukščiausias lygis. Net pats premjeras Vagnorius poilsiavo „Rūtoje“. O kaip puikiai dirbo „Rūtos“ barmenai! Sakyčiau su visiškai valstybiniu požiūriu. Tada dabartinė vyresnioji duktė buvo dar maža, vežimėlinė. Kartą labai smarkiai vakarojome, o vaikas išvargintas saulės ir jūros užmigo kiek nuošaliau pastatytame vežimėlyje. Prisivakaroję tėvai nusileido iš baro namo į numerį. Ba, o vaiko numeryje tai nėra. Kažkuriam iš sąmonės miglų išplaukė prie stalo likęs vežimėlis. Staigiai išblaivėjęs tėtis parlėkė atgal:
- Vaikas yra???
Valstybinių poilsio namų barmenai ramiai šluostydami stiklines atsakė:
- Yra. Verkė, tai mes ją pasupome. Dabar miega. Eidami namo būtume atvežę - žinome jūsų numerį.
Sergejus su žmona buvo sužavėti Nidos, nudistų pliažo(tik Sergejus), keptos duonos, spirito „Royale“, alaus, rūkytos žuvies ir netgi krepšinio. Jis pats buvo puikus sportininkas, net žaidė CCCP ledo riedulio kažkokioje jaunimo rinktinėje. Todėl visi jo sportiniai marškinėliai buvo raudoni su užrašu CCCP ir vieneri net su milžinišku CCCP herbu. Galite įsivaizduoti anuo laiku? Visai neseniai buvo sausio 13oji... ir taip toliau. Kai pabandėme žaisti krepšinį Sergejus gaudavo už tai papildomų niuksų. Bet galvojo taip reikia, toks žaidimas. Kadangi man reikėjo prekių ir geros Sergejaus nuotaikos niekaip nesugalvojau kaip delikačiai perrengti jį kitokiais marškinėliais. Kai buvo gautas signalas iš Vagnoriaus per direktorių kas čia per rusiška propaganda „Rūtoje“ - pasiryžau veikti.
Pasakiau Sergejui jau jis lošiąs kašį kaip lietuvis, tai laikas rimtam grajui pagal tikras lietuviškas tradicijas. Iš nusirengimo. Sakiau lošim poroje prieš du litovcus. Kas pralošia - atiduoda rūbus. Tokios senos studentų taisyklės. Dar iš buržuazinių laikų – dėl visa ko pridėjau. Sergejus tradicijas gerbė ir turėjo tikrą sportininko azartą. Vperiod – tepasakė.
Du specialiai parinkti kažkurios komandos dubleriai už alų sutiko mus aplošti tiek kiek reikia, bet vienu tašku.
Kovojome aršiai, bet gavome 10-11. Atidavėme marškinėlius, bet pailsėję susitarėme atkalti tuos vargšus vaikigalius galutinai. Vėl gavome 10-11.
Prakaitas žliaugė per akis ir todėl vos suspėjau sustabdyti Sergejų. Kelnaičių atiduoti nereikia. Nudizmas tik pliaže. Atsinešk geriau kitus marškinėlius.
Kai Sergejus atsinešė ketvirtus marškinėlius - jie buvo nebe CCCP. Turėjo parazitas ir normalių. Vaikigaliams pasakiau dabar laimime mes.
Ir mes laimėjome.
Laimingi pasakėme viskas. Šiandien.
Vaikigaliai irgi buvo laimingi(jais pasirūpino gerieji „Rūtos“ barmenai), Sergejus laimingas, aš patenkintas, „Rūtos“ direktorius patenkintas ir gal net pats premjeras liko patenkintas greita reakcija į signalą.