2010 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

Užsieniečiai irgi būna prasti

Va mano dukrai baisiai patinka tamsesnio gymio užsieniečiai. Vyresnei aišku, jaunesnei aplamai visi kas juda patinka. Koks nors Ricky Rubio(tamsūs plaukai kaip velnio ir nosis kuprele) ir panašus pajuodėliai ispanai su italais. Vienžo, nieko doro. Bet jai gražu ir viskas. Arba jos viena draugė. Rodo savo fotografiją su vyru. Matau fotografijoje ryškią blondinę. Bet kur vyras klausiu. Taip, mano akys jau silpnokos. Bet tada visos rėkia, durniau, pasižiūrėk geriau, vyras už jos. Aaa, tikrai fone yra šaunus tamsus vyriškis, tik blogai man pusakliui matomas - susilieja su tamsa. Gal ir geras tas žmogus iš salos Indijos vandenyne, ale mūsiškiai vyrai tikrai geriau matosi fotografijose.
Taigi noriu perspėti merginas, kad ne visi užsieniečiai būna pavykę.
Štai begriūvant DDR man buvo atsiųsti kaip keitimosi kelionėmis privalomas priedas du tokie keisti būsimi pastoriai, dar studentai. Taigi tie pastoriai dainavo sutupę ant palangės su gitara Berlyno žydų bei socialistinio organizuoto protesto dainas. Man nepatogu buvo klausti ar jie socialistai ar žydai, betgi pastoriai, tai gal jie protestantai. Ar normalių maršinių vokiškų dainų nemoka?
Kaip tik planavome kelionę baidarėmis iš Naručio ežero per Baltarusiją, toliau Nerimi, iki Vilniaus. Tai vežėmės ir juos. Baidarės ir Baltarusija jiems patiko, mums irgi buvo pakankamai egzotiška gąsdinti belarusus: tyliai išslenki iš pelkių ir marmaliuoji vokiškai, bet kurio taip sutikto baltarusio ranka nevalingai siekdavo kokio gynybinio ginklo. Tiesa dar jie mėgo maudytis nuogi ir aš su jais pripratau, Baltarusijos pelkė, kas gi ten mato…FKK, sakė pastoriai, ist normal.
Kai pastoriai jau išvyko mane kiek per vėlai painformavo draugai – kad tie pastoriai ko gero dirba Stasi ir homoseksualūs… na jo...pagalvojau... buvau per plauką nuo žlugimo, bet ačiū Dievui baidarėmis plaukė ir mano žmona, taigi likau nepalytėtas niekingos Stasi ir homo rankos.
DDR po kelių mėnesių žlugo ir matyt to žlugimo nuojauta ir vyravo pastorių galvosenoje - nė velnio jiems užduotys nerūpėjo, beveik nieko neklausinėjo, jie ilgesingai dainavo ant mano palangės žydų dainas lyg būtų paskutinis jų vakaras prieš sušaudymą. Matyt jausdami kaip dideliais šuoliais eina velniop der socializmus, DDR ir visa socialistinė jų karjera…

O kitą sykį dar sovietų laikais ant bendrabučio laiptų prie Kalvarijų turgaus radome naktį verkiančią ispanę. Na visiškai neįtikėtina vieta rasti ispanę. Koks vienas šansas iš milijono.Tiek iš jos ir supratome, kad ji ispanė, no ingleza, no ruso ir no hotel. Galėjome atiduoti ją milicijon, nes kas čia per provokacijos, bet patys su draugeliais nešėmės vyno, nebuvo kada klaidžioti po milicijas, tai tada parsivedėme namo be jokių blogų kėslų. Bet ispanė paėmė ir iškart užmigo kaip lapelis tik bakstelėjusi kažkur tarp Valensijos ir Sevilijos į Ispanijos žemėlapį. Mes gėrėme vyną ir galvojome; o kur ispaniškas dėkingumas. Dėkingumas knarkė gretimame kambaryje. O mes virtuvėje vėl nebeturėjome nei vyno, nei pinigų. Drąsiausias tyliai įslinko ir paėmė iš ispanės piniginės penkis rublius ir nuėjom tada dar vyno pas bobutę. Ji no hotel , mes no vino.
Tad rytą išsiskyrėme be didelės patetikos, mums buvo gėda ir jai buvo nepatogu. O ir ispanė buvo tipiška pajuodėlė, negraži ir nosis kuprele.
O istorijos moralas merginoms toks – oi visokių būna užsieniečių, kitas ir dešimties rublių piniginėje neturi, o dar kitas atsiųstas komandiruotėn, o darbo nedirba…
Rašyti komentarą