Gyvūnija namie

Gyvenu dabar beveik vienas. Nors ne, su kate ir parazitais. Katė labai pasiilgsta ir visai nepadoriai vartosi man atėjus atkišusi savo kailiuotą pilvuką ir reikalauja meilės. Na ne visai ta prasme. Tik paglostyti, pamaitinti ir palakstyti. Laksto ji, kai numetu kokį jos mylimą popieruką arba skambutį.
Parazitai, kurie gyvena namie – skruzdės. Kartą vakare po meilia naktinės lempos šviesa skaičiau suomio senovišką knygą apie Konstantinopolį (šiek tiek pažįstamos vietos, todėl skaitymo malonumas didesnis trisdešimčia procentų)) ir palikau ant grindų neišgertą saldžią arbatą. Rytą arbata judėjo ir buvo rūgštoko skonio. Užsidėjau akinius jausdamas dabar bus negerai. Tūkstantis skruzdėlių dar judėjo mano arbatoje nepaskendę, o kitos jau nejudėjo puodelio dugne.
Kai grįžau iš darbo jau turėjau maksimos produktą(atsiprašau Artūro, bet per tokį karštį tai artimiausia parduotuvė), ant kurio labai smulkiomis raidėmis buvo parašyta, kad produktą išbarstytą po butą skruzdės susirinks, nusineš į savo urvelius ir ten organizuotai mirs per 24 h. Kaip ir humaniška, pagalvojau, jų lavonėliai nesimėtys po butą ir man nesivaidens. Tik kažkodėl buvo prierašas saugoti naminius gyvūnus. Dar kažką rašė, bet labai jau mažom raidėm ir todėl neperskaičiau iki galo.
Kai tik pabėriau maksimos miltelius skruzdės sustojo, susirietė iškart ir niekur nesinešė tų miltelių. Skruzdės dvėsė akyse. Ir mėtėsi visur nebeatsikeldamos.
Katė tačiau lakstė džiugiai, kambarį kur ypač daug pribėriau miltelių uždariau nuo katės.
Bet dabar išvažiuoju traukiniu į Palangą ilgajam savaitgaliui. Ir kažkaip neramu. Kokiu kiekiu lavonėlių bus nuklotos grindys? Ir kaip bus su Balkanų moters mylima kate, gal visgi reikėjo perskaityti visas smulkias raideles ant produkto etiketės, gal ten buvo koks nors dar geras patarimas…