Vavakar su mažyle pasivaikščiojome prie prokuratūros. Kedžio šalininkų badavimo palapinė parkelyje kiek toliau nuo Rinktinės gatvės ir ją net sunku pastebėti. Juodasis masyvusis prokuratūros kubas visiškai uždengia mažą palapinę.
Žmonių daugiau vaikų žaidimo aikštelėje nei prie Drąsiaus kelio palapinės. mamos šnekėjo, kad jau joms pabodusi ta Kedžio istorija. Ant kitų suoliukų sutupę pensininkai barėsi rusiškai dėl kažkokios laidos kur Rusija labai negražiai parodyta. Keli matyti jau ir per televiziją veidai prie Drąsiaus kelio palapinės neturėjo žmonių susidomėjimo, tiesiog parke buvo visi sau, atskirai.
Nuėjau - pasirašiau, bet per šituos karščius ir šitoje Lietuvoje tai toks beviltiškas reikalas. Linkiu žmonėms jėgų ir kantrybės ieškant teisybės, bet labai gerai prisimenu visas neaiškias žūtis - Gintaras Beresnevičius, pulkininkas Pociūnas.
Nežinau ką daryti ir kaip. Bet dar kažkas bando.
Prieš 1 dieną
8 komentarai:
Kaip bevertinti tą kedifilų judėjimą - tai retas pilietinio nepaklusnumo akcijops atvejis Lietuvos istorijoje. Antras po Sąjūdžio.
....matyt su laiku tai taps savęs parodija arba eiline populistine partija, bet tai buvo kažkas tokio...
Mes (lietuviai) jau ne tokie kokie buvome per Sąjūdį. Dabar geriausia ką galime - tai susimesti po 25 litus ant plytų. Aptukome ir aptingome, o pilietiškumas mums - užsimest saugos diržą kai pamatai policiją (daina gera, bet parodo kad mūsų supratimas apie sąvokų reikšmes keičiasi).
Kokia krizė bebūtų, mes valgome (o ne alkstame) savuose "euroremontuotuose" namuose, važinėjam į darbo biržą su "german luxury cars", kas kad senom, neprisimenam kas tai yra ne-automatinė skalbyklė. Tai mūsų "laisvė". Mes ją pasiekėme. Daugiau nebebūsime tokie laisvi ir viskam pasiryžę kaip sausio mėnesį prieš du dešimtmečius.
Taip, tada tikrai buvo daugiau stiprių teigiamų bendrystės jausmų. Bet ar tikrai norėtumėte su savo mažais vaikais dabar eiti kasdien pasivaikščioti po aną Vilnių? Skubėti namo iki komendanto valandos? Stovėti eilėje prie sviesto? Kaime gulėdami po obelim su žmona/vyru išgirsti per radiją kad Maskvoje pučas? Šešiamečiui išaiškinti ant žemėlapio kaip reikia nesinaudojant keliais pasiekti senelius kaime?
Mūsų ateitis - augantys pilvai ir (vidutiniškai) 1,5 nacionalinio sukrėtimo su blogųjų diskreditavimu ar nužudymu tiesioginiame eteryje.
Rascal, gero gyvenimo aukos...
Ar ne paradoksas, troy?
Mes gi mielu noru esame "aukos". Kažkieno "gero".
Teisybes ieskotoju nelengvas ir nedekingas darbas. Pirmiausia juos pamirsta minios, nes atsiranda kitokiu - idomesniu - atrakciju. Po to pamirsta prijauciantys, nes tiesiogiai nebeskauda ir nebera reikalo jausti. Po to pamirsta ir sekejai, nes nieko nevyksta ilga laika - biurokratai gerai stengiasi, kad taip butu.
Is tiesu labiausiai keista yra tada kai kas nors galiausiai pasiekia kazkokios teisybes.
Mini ir Rascal, gražiau sudėliojot mintis į lentynėles.
Geriausiai tatai įvardijo patsai Troy'us, "taps savęs parodija"... Jau tapo.
Rašyti komentarą