Iš sovietikos: praporščikas su smuikeliu ir žirniai po 10 kapeikų

Vis labiau tolsta tas laikas, kai buvau jaunas. Nesmagiai taip sutapo su sovietika, bet iš kitos pusės retas turi tokį visąapimantį patyrimą: pionieriaus kaklaraištis ir Laisvės statula Niu-Jorke live. Tai aš, jei kas nesuprato.


Ar užteko tada maisto. Keista bet man užteko – kaimas, blatas. Buvo tokia valgykla Lenino prospekte Šešupė, joje valgydavo ministrai ir kitas sovietinis elitas atskiroje salėje be eilės. Bet atstovėjęs kokią valandą eilėje ir paprastas žmogelis galėjo skaniai pavalgyti. Tėvas mane nusitempdavo. Nuo tada pamėgau visam gyvenimui mėsos salotas ir liulia kebabą. Kiek paaugęs maitinausi savarankiškai. Tam reikėjo kilogramo virtų žirnių. Kainavo kulinarijoje 10 kapeikų, bet be druskos. Druską į paketą susiberdavome valgykloje bet kurioje pakeliui, pasiimdavome šaukštus, taip pat nemokamai ir pasiėmę alaus televizoriuje skvere priešais “Kroniką” ant žolės palaimingai pigiai papietaudavome. Buvo ten dar gana kultūringa publika, visai šaunu.

Dar jei būdavo paskaitos karinėje katedroje Basanavičiaus gatvėje tai per pietų pertrauką tekdavo baisiu greičiu lėkti žemyn nuo kalno link  Lietuvos kino teatro, kad užtektų dar šiltų beliašų(tikslesnis pavadinimas – tošniatikas, bet vartosime literatūrinį). Taigi žiema, šiltas beliašas, alaus bokalas, visiškas gėris ir tada vos užropoji atgal į kalną, į katedrą, ten karininkai prisišildydavo kabinetus kaip bepročiai ir jau po pietų nelikdavo jokio kito varianto kaip snausti, šiluma su alumi ir beliašu tiesiog prispausdavo prie suolo lentos, laikas nuo laiko pakratant galvą, jei karininkas užrikdavo garsiau tovarišči.

Jei apie karininkus. Tėvas dar bendraudavo su vojenkomato(karinis komisariatas) karininkais, kad gauti visokių lengvatų. Tai neiti į taip vadinamus sborus, arba eiti, jei kam norisi pailsėti nuo žmonos arba net išsukti nuo Afganistano karo. Taip, pamenu savo klasioko sukimą nuo Afganistano. Visi baigęs įstojo į aukštasias, tik vienam nepasisekė. Grėsė Afganas. Puiki klasioko mama, Mokytoja iš didžiosios raidės, garsi lituanistė, blaškėsi ką daryti, vienintelį sūnų gali paimti į Afganistaną. Mes su tėvu nedrąsiai pasisiūlėme padėti – gal pavyks....

Kelis vakarus namie buvo linksma. Gerai pažįstamas lietuvis - praporščikas savo smuiko su būgnu iš mūsų buto neišnešdavo, kam, jei tiek degtinės. Kitus vakarus jau bute grumdėsi majorai ir kapitonai. Generolų nepamatėme, bet užteko majorų. Nepamenu kurio rajono vojenkomatas pabuvojo gerti degtinės, čirpinti smuikeliu bei mušti būgną pilnu sąrašiniu sąstatu. Visas vojenkomatas nutarė tada, kad mano tėvas - geras žmogus. Ir jam reikia padėti. Sakyk, ko nori. Ir tėvas pasakė. Sdelajem. Ir dar degtinės.

Mokytoja nepatikėjo kad taip būna. Sūnus sovietinėje kariuomenėje netarnavo. Paprasti žmogeliai suveikia tokius reikalus ir net nereikėjo pinigų. Tėvas ir karininkai padarė iš geros dūšios. Tik mama pyko, visada įtartina kai vyras daro kitai moteriai gerą...