2011 m. vasario 3 d., ketvirtadienis

Emigranto įspūdžiai, ne Londonas (atpasakojimas)

Angliškai nepramokau. Tik gerai pramokau lenkiškai.

Babajai labai mėgsta lietuves. Bet jei lietuvė susideda su babajumi – lietuviai jos jau nemėgsta.

Iš paskutinio namo išsikrausčiau, nes babajus namo savininkas pavydėjo lietuvės, savo sugyventinės. Nėščia ji nuo jo, bet tas vistiek durnas, pavydi. Vis užvažiuodavo išgerti vaistų nuo galvos skausmo. Bet ko ten ir gyventi, jei atsikraustė Rumunijos čigonai. Bet švaresni nei lenkai ir slovakai, kurie anksčiau gyveno. Tie tai šiukšlynas visiškas. Per Kūčias jų neprileidome net prie stalo valgomajame. Tik lietuviai šventėme.

Vilniečių beveik nėra. Tenka žemaičiuoti, nes žemaičiuojančių pilna.

Teko susidurti su indais, pakistaniečiais, egiptiečiais (žinau koks blogas Mubarakas), brazile, marokiete, lenkais, slovakais, latviais. Anglų beveik ne. Nutrenkė automobiliu vieną kartą atrodo anglas važiuojant man į darbą dviračiu, bet nesustojo ir nepaklausė ar gyvas, tai gal ir ne anglas. Anglai šiaip labai mandagūs. Marokietė buvo išsilavinusi bei labai išdidi. Bet gal ir durna. Rėkė jei kas net ant anglų direktorių.

Pas mus mieste yra lietuviškas restoranas. Bet savininkas – babajus. Padavėjos – jo, lietuvės.

Kartą per metus į mūsų miestą atvažiuoja anglai mušti emigrantų. Tai babajams kliūna. Mūsų neliečia, gal neatskiria.

Planuoju pirkti už paskolą namą, nuomuosiu kitiems emigrantams. Apsiskaičiavau, atrodo išsiteksiu su pinigais.
Rašyti komentarą