2011 m. vasario 4 d., penktadienis

Iš sovietikos: gvazdikai ir tulpės

Atrodo koks skirtumas, vieni mėgsta tuos, kiti anas.


Bet sovietinias laikais tai buvo vertybinis pasirinkimas. Ir į žmogų perkantį gvazdikus žiūrėjau kaip į Lietuvos priešą ir liumpeną be skonio, šiaip niekingą asmenybę. Besivartaliojantis su aplamdyta tulpe gatvėje, kad ir girtas ar be kepurės – man buvo malonus vaizdelis.

Gvazdikus augino gruzinai ir skraidindavo juos lėktuvais į Vilnių kovo 8ai. Tulpes auginome mes, vietiniai spekuliantai. Pagrindinė prekyba šiomis gėlėmis vyko priešais “Kronikos” kinoteatrą, netoli pogrindininkų paminklo. Ir tauta buvo pasidalinusi lygiai pusiau į gvazdikininkus it tulpininkus. Perki tulpę – palaikai vietinius spekuliantus, perki gvazdiką – palaikai Kaukazo vyrus. O jei jau moteriškė prekiaudavo gvazdikais, tai visi žinojo- gruzinų podstilka. Dabar ten gėlių prekybos šimtą metų nebėr, bet tada klestėjo. Ano meto mastu tulpių auginimas kelis metus leido uždirbti baisingus pinigus. Per kovo 8ą buvo galima beveik užsidirbti pusę sumos naujam automobliui. Įsivaizduojate?

Todėl mano tėvas ėmėsi visiškai pramoninės tulpių auginimo sistemos mūsų bute. Žiemą paaukodavome vieną kambarį šiltnamiui gėlytėms. Sunku būdavo sunešti žemes gėlėms į ketvirtą aukštą, net mano jaunas organizmas pavargdavo. Tad nerami tėvo dūšia(sąjunginės racionalizatorių ir išradėjų draugijos narys) sugalvojo išorinį keltuvą. Analogą galima pamatyti Amsterdamo pirklių namuose. Turėjome Breigelio paveikslų knygą. Iškišta sija viršutiniame aukšte, su ja keliama viskas aukštyn, ten kur saugu.

Bet primenu tai buvo sovietų laikais. Stukas buvo norma ir beveik moraliai pateisinama, ypač jei skundi spekuliantą. Tad tik po poros valandų darbo keltuvu, keiksmų iš ketvirto aukšto per visą kiemą, krovinių daužymosi į sienas, gavome aiškių signalų – dabar jums pizdiec. Otdel borbi s chiščenijami socsobstvennosti(Skyrius kovoti su socialistinės nuosavybės grobstymu). Nors anuometinių įstatymų nepažeidėme. Auginome tulpes laikinai susimažinę savo gyvenamą plotą .

Tėvai, sakiau, gal geriau tyliai susinešiojam laiptais. Kam tas viešas racionalizavimas ir Amsterdamo buržujų keltuvai. Dirbsiu dvigubai greičiau. Kaimynai nė nesulos.

Taip ir dirbome toliau, uždusę, apsipylę prakaitu, be progreso ir be racionalizacijos.

Bet skylė keltuvui įtaisyta ketvirto aukšto namo sienoje iki šiol styro kaip priekaištas socializmui ir verslios minties slopinimui.
Rašyti komentarą