Iš sovietikos: bibliotekininkių bendrabutis Kamčiatkoje

Kamčiatka Vilniuje ir dabar Kamčiatka. Tai Saulėtekio paskutiniai bendrabučiai. Vienas anais laikais buvo tik bibliotekininkių. O jos jau buvo tokios vargšės, pasiilgusios vaikinų, nes retas normalus biblioteninkystėje studijuodavo. O tiksliau nei vienas. Tai apsauga buvo labai įdomi to bendrabučio. Matyt smarkiai pergyveno dėl merginų ateities ir dėl galimybių joms susipažinti su normaliais vyrais. Šiaip kituose normaliuose bendrabučiuose prie durų tupėdavo cerberiai ir bet ko neleisdavo, ypač naktį.


Kaip tai vykdavo? Su tokiu dvimetriniu draugeliu ėjome į svečius pas pažįstamas bibliotekininkes. Pažįstamų neradome, bet tą draugelį moterys pamildavo iš tolo, tai tam pačiam aukšte radome kitas drauges. Bet naujos draugės pasirodė ne tokios meilios kaip anksčiau numatytos, tai vidury nakties išdidžiai išvykome iš jų kambario ir nusileidome prie išėjimo. Dieną komendantė nė žymės nebuvo, o dabar niūriai smaksojo prie stalo. Durys užrakintos.

Mes sakome, kad išeiname, išleiskite mus. Ta niūra sako, neleisiu, pilnas bendrabutis merginų, o jūs tokie aukšti(abu) ir gražūs(gal daugiau apie draugą) – grįžkite pas tas kvailes. Ir neišleido.

Mes negrįžome pas kvailes. Susinervavę išlipome pro kažkurių neaukštai gyvenusių merginų langus, jos kažkaip dar mus išleido...štai kokie žiaurūs papročiai tvyrojo bibliotekininkių bendrabučiuose sovietų laikais.