Sunkus tapsmas treneriu

Regbio treneriu dirbau jaunystėje, bet blokados laikais – tai apie du metus be jokio atlyginimo. Trenerio karjerą baigiau, nes reikėjo išvažiuoti į Ameriką.


Bet man tas hobis patiko. Per jubiliejų ir prasitariau regbio klubo prezidentui kai gerai ant dūšios paėmiau alkoholio – treniravimas geriausias darbas pasaulyje. Tai jis ir užsikabino, kitą dieną skambina:

- Kada pradėsime?

Man galva plyšta, galvoju kaip gerai žmogus siūlo alaus nueiti. Ne, niekšas koks, pasirodo susitarėme, jog treniruosiu. Na bet jau pareiškiau susitarimo pabaigos neprisimenu, pradžia ir ta kaip miglose, sėdame kalbėtis blaivūs. Ir reikia mokėti, be pinigų nieko nebus. Prasidėjo sezonas, pats prezidentas dar nutarė vadovauti, bet vieną naktį, po eilinio klubo pralaimėjimo vienu tašku, prezidentas skambina ir klausia, tokiu geru geru balsu:

- Ką veiki?

- Galvoju, kad laikas miegui, - mandagiai atsakau.

- Žiūrėk, - sako, - čia su vyrais pasitarėme, duosim tau po tūkstantį į mėnesį, bet grynais, eik teniruoti.

- Na tūkstantis visai neblogai, - sakau, - ko gero taip, bet pasikalbame blaivūs. Noriu matyti pritariant visą valdybą tokiam reikalui.

Ragelyje girdėjau vyrų, kurie duoda tūkstantį grynais, linksmą alasą. Dar pasakė komplimentą, kad mano treniruota komanda buvo jam geriausia Vilniuje per visus laikus. Padėjo ragelį.

Pirmadienį prezidentą sutikau stadione. Tokį suvargusį ir pajuodusiu veidu. Na sakau, kaip? Kas kaip – išskėtė akis. Na sakau tūkstantis į rankas ir pradedu. KADA?

Prezidentas net pritūpė ir sumojavo rankomis, kiek? Tūkstantis? O jomajo, čia ne jis, čia sponsorius žadėjo matyt, jis neprisimena. Bet sakė man paskambins. Pasitars su sponsoriumi ir valdyba. Ir paskambins.

Taigi laukiu vėl kurį neramų šeštadienį skambučio naktį ir vėl tūkstančio. Grynais.
Juk mane jau net Balkanų moteris išleido treniruoti. Tokio mažmožio betrūksta.