2011 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis

Baltosios šlepetės

Balkanų moteris kartais važiuoja į savo pedagoginį darbą, bet labai retai. Lietuvos aukštojo mokslo sistema kažkaip sėkmingai sugeba verstis vistiek. Bet daug praranda – giliu Balkanų moters įsitikinimu – nemokėdama tiek daug jai, kad būtų motyvuotesnė motyvacija dažniau važiuoti į aukštojo mokslo sistemą. Jos abi su maže tūno namie(darželio dar negavome) ir kažką veikia.

Kad tolimesnis tekstas būtų aiškesnis priminsiu tokį aktorių Papanovą ir jo auksinę frazę iš Briliantinės rankos – в гробу у белых тапочках. Prisiminėte? Važiuojame toliau.

Mano mėgiamos šlepetės yra rudos. Jas mažė ir paduodavo visą laiką atėjus man iš darbo. Bet, vieną dieną mažė atėjo su baisiu skandalu, rėkdama ir šaukdama kaip Balkanų vaikas ir atsitempusi už piršto koridoriun nurodė autis kitas šlepetes – baltas. Supratau bus daug bereikalingo triukšmo tai persiaviau. Ir dabar visą laiką vaikštau baltomis šlepetėmis, budriai sekamas laisva nuo multikų akimi. Su baltomis storapadėmis šlepetėmis aišku aš aukštesnis, bet ir taip viršiju visų kitų buto gyventojų ūgius visa galva, o kai ką ir keturgubai.

Kam joms prireikė mane apauti baltomis šlepetėmis? Ir ar mažoji aplamai apskritai (aplamai jau vartojame ar ne?) matė Briliantinę ranką.

Neramu kotais.
Rašyti komentarą