2011 m. gegužės 10 d., antradienis

Iš sovietikos; žurnalai ir knygos, kurių negalima

Sovietų laikais buvo keli lygiai negalimų visiems, kai kam ir labai kai kam skaityti knygų ir žurnalų. Pabandysiu atgaminti jų negalimumo laipsnius.


Ekskliuzyviniai, tai yra labai kai kam tai žurnalai Amerika ir Anglija rusiškai. Juos leido patys amerikonai ir anglai tarybiniams žmonėms. Ir tarybiniai žmonės juos gaudavo. Ir net galėdavo užsiprenumeruoti. Bet kokio lygio? Lygesni, maždaug ministrų pavaduotojų lygio Lietuvoje. Na bet ministrų vaikai išnešdavo ir tautai, tad kartkartėmis pavartydavome tokius ideologinius stebuklus. Lietuviškų toks Nemunas jau buvo pakankamai  laisvai pasiekiamas. Ten spausdino tikrai gerą prozą ir poeziją, puikiąją anų laikų lietuviškąją fotografiją ir dar Nemune buvo užsienio puslapiai, kur net parašydavo apie rokerius. Skaitydamas Nemuną beveik galėjai intelektualiai komfortiškai jaustis. Faktiškai buvai Vakarų kultūros farvateryje arba bent taip atrodė….

Literatūra ir menas jau kažkaip buvo po Nemuno, antraeilis ir beveik visada kioske gausi.

Iš rusiškųjų pagal limitą net mano tėvams kai kuriais metais pavykdavo užsiprenumeruoti tokius žurnalus kiap Inostrannaja literatura, Rovesnik ar Vokrug sveta. Rovesnik buvo gabaliukai apie roką, Vokrug Sveta – National Geographic, gera užsienio literatūra – Inostranka. Irgi vykdavo darbuose savotiškos derybos kas gaus, kas šiemet kas kitais metais tokių deficitinių žurnalų prenumeratą. Bet net ir paprastas darbininkas jau galėjo tikėtis po metų kitų…

Juokinga ar ne bet net totalaus deficito sąlygomis sporto leidiniai irgi tapo anais laikais deficitu. Atsimenu reikėjo specialiai gaudyti kioske Futbol Hokej pvz.

Knygos. Buvo išleistas Keruakas, Kortasaras ir Markesas lietuviškai. Pasiekdavo nekantrų skaitytoją kiek padriskę nuo rankų gausybės, bet pasiekdavo. Atvirai sakant iki šiol nesuprantu kaip buvo praleista spausdinti Keruako Kelyje lietuviškai sovietijoje. Bet taip buvo. Gal klystu bet kažkas pasakojo, kad Keruako nebuvo net rusiškai, o lietuviškai buvo. Dar tempdavau makulatūrą priduoti į tokias skarda muštas būdelės, ten gaudavau talonų knygoms.

Dar iš sovietinio laiko  stebuklų pamenu sėdėjau teatre už kelių eilių nuo Normano Meilerio(žinojau kaip amerikonų dramaturgą ir tikrą Merilin Monro vyrą) ir bytniko poeto Aleno Ginzbergo. Ką tik perskaičiau oficialioje geriausių Amerikos poetų knygoje(puslapis angliškai, puslapis rusiškai) Ginzbergą kaip visiškai paklaikusį neribotos laisvės šauklį ir še tau gyvas tas Amerikos bytnikas Jaunimo teatre. Negalėjau savo akimis patikėti. Ir tuo ką matau, ir tuo ką skaitau.

Samizdatas. Vilniuje lengviau pasiekdavo rusiškasis samizdatas. Katalikų bažnyčios kronika - tik per radiją. Gal kad tarp draugų nebuvo tikinčių. O iš rusiškojo samizdato perskaičiau rusiškai Solženicyną, Bulgakovą, Mandelštamą jau sovietų laikais. Per rankas dar vaikščiojo Ivano Denisovičiaus diena lietuviškai, Trimito , Kuntaplio komplektai, tokia rūsčiai antitarybinė vokiečių per karą išleista knygelė Čekistų naguose.

Bet samizdatą reikėjo skaityti labai greitai. Gaudavai vienai nakčiai ir jei nori dar – reikėjo laikytis greito skaitymo tasyklės. Knyga nenakvodavo vienoje vietoje…. Jaunam nekliūdė prasta kopijos kokybė, praleisti puslapiai, ar nuklydusios eilutės. Svarbu buvo gauti tiesos žodį.

Mandelštamo laisvės šaukimasis Шевеля кандалами цепочек дверных – apskritai buvo it visraktis į savus žmones. Pasitikrindavau naujus pažįstamus ar girdėję.

Tada buvau bibliotekų išsekintas spuoguotas paauglys, tik kai jau nei vieno prisitraukimo nepadariau – išėjau į sportą. Juokinga bet net bibliotekose retesnių tekstų ieškodamas rasdavai nuorodas pieštuku kur dar ieškoti. Štai visiškai uždraustą Mandelštamą rasdavai neslaptuose fonduose kažkokiuose Kazachstano literatūriniuose žurnaluose. Bet bibliotekininkės jau žinojo kas ir ko ieško. Tylomis šypsodavosi iš kazachų literatūros gerbėjų. Bet buvo ir niekšų – rasdavai iškirptus puslapius. Arba tai buvo atitinkamų organizacijų darbas.
Rašyti komentarą