2011 m. gegužės 31 d., antradienis

Iš sovietikos: diskoteka šeštadienį

Šeštadieniais anais laikais reikėjo eiti į mokyklą!!! Čia kad būtų jums ganėtinai baisu.
Taigi amžinas žaidimas – vaikinas ir mergina būdavo žaidžiamas ir tada. Todėl buvo ir diskotekos. Garsiausia anais laikais buvo Visiukų Vizbaro diskoteka( tai dabar kur Bazilijonų kiemas, tiesiai prieš įėjimą į unitų bažnyčią). Pamatiniai dalykai buvo diskotekos stiklinis rutulys. Nieko šventiškesnio nuo tada žmonijos ir nesukurta. Antras kertinis dalykas Vizbare buvo:
- Čin – čin – čingischan.
Šitą melodiją išgirdę jei susidomi žmonės tai jie buvo Vizbaro diskotekos dalyviai ir jiems palei 50 metų. Įkaltas Čingischanas iki kepenų.
Ir trečias fantastinis dalykas toje diskotekoje buvo karštis. Storas mūras, gausa jaunų kūnų, ventiliacijos nulis. Sako žmonės specialiai matavę temperatūrą žiemą diskotekoje ir rodė virš 40 Celsijaus. Iš kitos pusės tai buvo labai pigu apsvaigti. Išgeri nedaug vyno, kad prasmuktum pro duris be svyravimo ir kvapo. Viduje kiek pajudi, karštis, ir tada visiškas kaifas. Neša, neša...
Sėdi kur nors pašalyje prie lango kur vienas kitas tyro oro gurkšnis ir bandai atgauti savivoką. Bet sekasi sunkiai.

Merginų bijojau, jos manęs irgi. Kažkaip ankstyvoje jaunystėje nelabai mokėjau susišnekėti su jomis. Susipažindavau tik per vikresnius draugus. Kliedėdavau apie savo, tai yra apie knygas, tai joms pasirodydavau kiek trenktas. O dar tas vynas dėl drąsos. Rimtos merginos net neidavo šokt su pagėrusiais. O dar plikai skusta galva. Taigi pravalas. Bet su draugeliais kartais ir nusispjaudavome. Išgerdavome vyno prie diskotekos ir net neidavome. Arba neįleisdavo. Eina jos, geriau paklajosime po Senamiesčio kiemus.

Kaip dabar prisimenu ir suprantu, tai reikėjo trupučio takto, kiek nuovokos ir būtų laimė bei džiaugsmas. Štai kartą lydėjau labai gražią dailininkę rusę namo per visą Vilnių. Ir neradau geresnės temos kaip pasakoti koks aš nacionalistas. Ir kas įdomiausia – ji nepabėgo pirmą vakarą. Nustebo ir susidomėjo unikumu. Dar susitikome kelis kartus ir jau jau...bet kai paprašė papozuoti jai piešimui(nuogam suprantama) aš kaip kvailys atsisakiau - nevyriškas užsiėmimas. O gal būtų...

Va su kita gražia slave panašiai. Tėvai kai išvažiuodavo į Pietus atostogauti, tai palikdavo didelę sumą pinigų pragyvenimui. Aš remdamasis sveiku, nors kiek aš jo tada turėjau, bet susiskaičiuoti pinigams pakako, taigi remdamasis sveiku studentišku protu vienai rimtai gražiai baltarusei paduodavau visus tėvų išskirtus pinigus, o ji man kasdien duodavo tik po du rublius, savaitgaliui - tris. Prigrasinta neduoti daugiau, nors ir kaip prašysiu. Ir neduodavo. Pinigų. Reikėjo stverti tokią rimtą merginą, o aš...

Štai tokios diskotekos, tuščias reikalo gaišimas mano dabartine galva, pasaulio pažinimas per strykčiojantį moters kūną priešais, bet kiti eidavo reguliariai ir gyvendavo jomis, kaip ir dabar...
Rašyti komentarą