2011 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Ukbariečiai kaip paukščiai

Ukbare kažkada buvo akmenimis klotas kelias iki Tliono, bet kaip anksčiau rašėme palaipsniui suiro. Tačiau Ukbaro valdovai nelabai ir pergyveno dėl kelio, ar kaip gyvena paprasti ukbariečiai, kur jie dings. Sausumos kelio beveik nėr, jūra tik keli drąsesni ukbariečiai gali išplaukti. Ir gyveno taip valdovai numoję ranka ir ukbariečiai gyveno atgal numoję ranka.
Bet ukbariečių vis mažėjo ir mažėjo, miestų aikštėse jau nebuvo kam klausytis įsakymų, valdovai barė moteris, bet tos sakė gimdome nuo savo vyrų. Ir ne tik nuo savo. Tai kur tada žmonės - pagrįstai pyko valdovai.
Ir tada vienam išminčiui vieną rudenį jie liepė išsiaiškinti kur dingsta ukbariečiai. Išėjo išminčius rudens vakarą, atsisėdo ant akmens veidu į Liu kalną ir pamatė. Sutemus dangumi skriejo vienas eilė ukbariečių po kitos, sumojuodavo rankomis paskutinį kartą virš Ukbaro ir dingdavo kažkur už Liu kalno, Tliono pusėje. Pagalvojo išminčius, kas tai per gyvenimas, jog žmonės rudenį ir vasarą,  pavasarį ir žiemą išskrenda kaip paukščiai. Gal tikrai reikia kažką daryti…
 
Daugiau Ukbaro gyvenimo čia;
http://ukbaras.blogspot.com/search?updated-min=2010-01-01T00%3A00%3A00-08%3A00&updated-max=2011-01-01T00%3A00%3A00-08%3A00&max-results=5
Rašyti komentarą